Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Straipsniai, interviu

« Atgal

2008-01-04
Laimos Andrikienės interviu „Žeimenos krantams"

„Žeimenos krantai": Liaudyje sakoma: „Viena bėda nevaikšto“, tačiau niekas dar nesugalvojo tokio posakio „Viena šventė nevaikšto“. Jūs, kiekvienais metais sutikdama Naujuosius, švenčiate ir savo gimtadienį, o šiemet - neeilinį - ...? Ar galėjote pasvajoti, kad kada nors švęsite ir Naujuosius, ir savo jubiliejų būdama ES parlamentare?

L.L.A.: Tai jau taip: mano gimtadienį švenčia visas pasaulis! Man ir pačiai keista, kaip aš galėjau gimti tokiu laiku - naujųjų metų naktį, penkiolika minučių iki vidurnakčio... Ir nuo tada kasmet, šiemet jau penkiasdešimtąjį kartą - ar noriu, ar nenoriu, visada turiu švęsti savo gimtadienį. Nuo šventimo nėra jokio išsigelbėjimo, nebent imčiau ir išvažiuočiau į kokią negyvenamą salą.
O dėl svajonių apie Europos Parlamentą, tai aš apie darbą Europos Parlamente apskritai niekada nesvajojau. Nuo 1990 metų pradžios, kai aktyviai įsijungiau į politiką, kuo tik neteko būti: ir Seimo nare, ir ministre, ir universiteto fakulteto dekane, ir europarlamentare. Pralaimėjusi 2000-aisiais Seimo rinkimus kurį laiką pabuvau ir bedarbe. Gerai, kad tuo metu statėme namą, tai užsiėmimo ir veiklos netrūko, tai labai padėjo.
Šis, pastarasis, mano karjeros posūkis - tik dar viena aukštuma mano politinėje biografijoje. Įdomus darbas su įdomiais žmonėmis, platus politikos horizontas - gerokai platesnis nei dirbant Lietuvos Seime, trumpai pasakius, dirbti Europos Parlamente man patinka. Tur būt, mano pavyzdys dar kartą įrodo paprastą tiesą, kad geri dalykai nutinka apie juos net ir nesvajojant...
Čia gal pastebėsiu, kad esu ne iš tų žmonių, kurie turi svajonę ir kantriai laukia, kada ji išsipildys. Arba turi svajonę ir tiesiog tikisi, kad ji kada nors taps tikrove. Aš esu iš tų, kurie, jei turi svajonę, tai daug ir kantriai, užsispyrusiai dirba, kad ta svajonė virstų tikrove.
O viena likusi svajoju apie labai paprastus dalykus ir trokštu to paties, ko ir kiekvienas, ko trokšta kiekviena moteris, ar kalbėtume apie vaikus, ar apie namus, ar apskritai apie gyvenimą. Juk kiekvienas mūsų norime būti laimingas, mylimas, laukiamas...

„Žeimenos krantai": Jeigu jau šnekame apie gimimą, prisiminkite savo tėvus. Kokias jie viltis dėjo į Jus?

L.L.A.: Tėvai visada arba dažniausiai į savo vaikus deda dideles viltis. Kiekviena mama nori, kad jos vaikai būtų geriausi, gražiausi, protingiausi, kad jiems gyvenime sektųsi. Mūsų šeima visada buvo draugiška, mes neturėjome ir neturime vieni nuo kitų paslapčių. Tik pastaruosius kokius dešimt metų, kai tėvai jau sulaukė garbingo amžiaus, abu su broliu ir nesitarę saugome juos nuo neigiamų emocijų. Mano tėvai gyvena su manimi Vilniuje, gyvename kaip viena šeima, ir jie tebėra man gyvas tikro bendro gyvenimo pavyzdys, ranka rankon, petys petin nuėję ilgą gyvenimo kelią, užauginę du vaikus, besidžiaugiantys keturiais anūkais, 2006-ųjų metų sausį sulaukę savo auksinių vestuvių ir jas gražiai atšventę.
Vaikystėje tėvai mus su broliu auklėjo pakankamai griežtai. Tėvai buvo išaiškinę: gyvenimo aukštumų galėsite pasiekti tik per mokslą ir darbą. Tai supratau pakankamai anksti, taip ir gyvenau. Geriausiais pažymiais mokiausi vidurinėje mokykloje, lankiau ir baigiau septynmetę muzikos mokyklą, fortepijono klasę, daugelį metų dainavau muzikos mokyklos chore, visus vienuolika metų vidurinėje mokykloje šokau tautinius, vėliau - pramoginius šokius. Šalia to pakakdavo laiko ir draugams, ir čiuožyklai, ir pasimatymams, ir pasivaikščiojimams Nemuno ar Ratnyčėlės krantais su draugėmis. Matyt, kai turi daug kur suspėti ir sieki gerų rezultatų, tai išmoksti planuoti, teisingai paskirstyti ne tik savo laiką, bet ir jėgas.
Nesu tikra, kad visus tėvų lūkesčius išpildžiau, bet jei ir ne visus, tai bent daugumą. Žinau viena: kai man gerai - tėvai laimingi, o kai man nesiseka, užpuola bėdos - tėvai kenčia dar daugiau nei aš...
Senokai supratau šią tiesą, todėl kai kritikuoju savo politinius oponentus, visada galvoju, kad jie turi mamą ir tėvą, kuriems bus skaudu girdėti, jei kritikuosiu nepelnytai ar grubiai. Ar verta dėl trumpalaikių politinių tikslų padauginti įskaudintų, nelaimingų ar piktų žmonių būrį žemėje? Tikrai neverta!

„Žeimenos krantai": Kiekvienas iš mūsų, peržengdamas Naujųjų slenkstį, susimąsto, peržiūri savo minčių skrynelę, vertybes, svajones. Kokiomis Jūs gyvenime remiatės vertybėmis, ar visos Jūsų svajonės jau išsipildė?

L.L.A.: Mano vertybės - tos, kurias atsinešiau iš tėvų namų. Ištikimybė, meilė, atsidavimas, gerumas, atjauta - nuostabūs dalykai, o jei dar jie vaikšto ne po vieną, o visi kartu!.. Ir visiems, ir pačiai sau linkėčiau, kad mane kelyje lydėtų trys dalykai - TIKĖJIMAS, MEILĖ ir VILTIS.

O svajonių turiu daug ir žinau, kad jų dar bus. Kol gyva, tol ir svajosiu! O kadangi esu Žemės ženklas, Ožiaragis, tai reiškia, kad sunkiai ir atkakliai dirbsiu, kad svajonės taptų tikrove. Stengsiuosi būti Šviesos, ne Tamsos vaiku. O kai priekyje nebematysiu nė vieno kalno, kurį reikia įveikti, supilsiu dirbtinį kalną ir jį įveiksiu. Nes kol gyvename, turime eiti pirmyn.

Interviu išspausdintas laikraštyje "Žeimenos krantai", 2007 m. gruodis