Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Straipsniai, interviu

« Atgal

2007-12-06
DVI MANO DIENOS TURKŲ ŽEMĖJE

Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
2007 12 05

...Šias eilutes rašau lėktuve. Skrendu iš Turkijos sostinės Ankaros į Belgijos sostinę Briuselį, atgal į darbą Europos Parlamente, ir bandau surikiuoti, apibendrinti pirmos kelionės į Turkiją įspūdžius. Į Turkiją vykau kaip Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio delegacijos narė. Vizito tikslas - demokratijos plėtros, žmogaus teisių padėties Turkijoje, kuri yra kandidatė tapti ES nare, įvertinimas. Skrydis iš Ankaros į Briuselį trunka keturias valandas, kurių visiškai pakaks surašyti savo pastebėjimus ir pirmuosius vertinimus...

Nuotaikos ir nuostatos prieš kelionę

Europos Parlamentas (toliau - EP) 2004 m. gruodį balsavo dėl to, ar pradėti derybas su Turkija dėl jos narystės Europos Sąjungoje, ar ne. Tuomet aš buvau viena iš daugelio EP narių, kurie pasisakė už tai, kad Turkijai būtų pasiūlytas ES privilegijuotos partnerės statusas, o ne narystės ES perspektyva. Kitais žodžiais, balsavau, kad ES derybos dėl narystės su Turkija nebūtų pradėtos, kad Turkija būtų ES partnerė, bet ne „šeimos" narė. Mano motyvai, argumentai buvo paprasti: tik 3 procentai Turkijos teritorijos yra Europoje, todėl klausimas, ar Turkija apskritai vadintina Europos valstybe, tuo tarpu ES Sutarties 49 straipsnyje sakoma: „Kiekviena Europos valstybė, gerbianti ..., gali pareikšti norą tapti Sąjungos nare". Be to, Turkija ir šiandieninė Europos Sąjunga yra tokios skirtingos, išpažįstančios skirtingas vertybes, turinčios skirtingą požiūrį į žmogaus teises ir pan., kad Turkijos buvimas ES bent kol kas atrodo sunkiai įmanomas, nes Europos Sąjunga visų pirma yra valstybių sąjunga, pagrįsta pagarba toms pačioms vertybėms. Be to, Turkija nepripažįsta vienos iš ES valstybių narių - Kipro, neišveda savo (okupacinės) kariuomenės  iš Šiaurės Kipro (todėl Kipras vis dar yra padalintas į dvi dalis, šiaurinė jo dalis kontroliuojama Turkijos kariuomenės), turkai nepripažįsta vykdę armėnų genocidą. Negana to, Turkija į savo jūrų ir oro uostus neįsileidžia laivų ir orlaivių su Kipro vėliava, šioje šalyje grubiai pažeidžiamos žmogaus, ypač moterų, tautinių, religinių mažumų teisės ir t.t., ir pan.  

Tačiau Europos Parlamente tą 2004 m. gruodžio 15 d. daugiau balsų surinko derybų pradžios šalininkai, ir 2006 m. pradžioje derybos su Turkija dėl šios šalies narystės ES buvo pradėtos.

Turkija apskritai man atrodė nepatraukli valstybė, net ilsėtis, atostogauti toje šalyje niekada nenorėjau. Visada labiau traukė Graikija, Prancūzijos Žydrasis krantas, Ispanijos kurortai. Net Tunisas Afrikoje atrodė įdomesnis ir patrauklesnis nei Turkija.

Tačiau tapusi didžiausios frakcijos koordinatore EP Žmogaus teisių pakomitetyje nutariau ilgiau nebelaukti ir vykti į Turkiją su delegacija savo akimis pamatyti, kaip ta šalis - kandidatė atrodo, kokią pažangą ji yra padariusi demokratinių reformų srityje.

Vykau nusiteikusi tikrai ne priešiškai: tiesiog įsakiau sau namuose palikti, su savimi nesivežti jokių išankstinių nusistatymų; turiu būti atvira priimti Turkiją tokią, kokią pamatysiu.

Kelionės pradžia - daug žadanti...

...Kur nors skrendu kiekvieną savaitę, esu patyrusi keliautoja, tačiau nuotykių skrisdama  į Turkiją neišvengiau.

Išvykstant iš Vilniaus oro uoste maloni darbuotoja pasakė, kad nors keliauju į Stambulą per Austrijos sostinę Vieną, ji registruoja mano bagažą tiesiai į Stambulą, o aš, atvykusi į Vieną kaip tranzitinė keleivė, turėsiu užsiregistruoti skrydžiui Viena - Stambulas.

Taip ir padariau: Vienoje pateikiau bilietą ir pasą, gavau įsodinimo dokumentą su nurodyta vieta lėktuvo verslo klasės salone ir tuoj pat buvau nuvežta į orlaivį. O ten ir prasidėjo!

Vos atsisėdau į savo vietą, kai šalia atsirado simpatiškas, tauriai pražilęs amerikietis, kuris pretendavo... į tą pačią vietą! Kai stiuardas patikrino mūsų įsodinimo talonus - o siaube! -  pasirodė, kad ant mūsų abiejų įsodinimo talonų buvo parašyta ... amerikiečio vardas ir pavardė: Dennis Anderson! Po ilgų aiškinimųsi amerikietis maloniai sutiko užimti kitą vietą lėktuve, o aš atskridau į Stambulą kaip Dennis Anderson. Keleivė Laima Andrikienė tuo lėktuvu iš viso neskrido... Jos bagažas, kaip vėliau paaiškėjo, taip pat ne...

Tuo pačiu lėktuvu į kitą renginį Stambule skridęs mano kolega iš Europos Parlamento austras Othmar“as Karas, pašmaikštavęs, „kodėl gi jūs abu porą valandų negalite pabūti vyras ir žmona Anderson?" taip pat nukentėjo: turkų lėktuvo stiuardesė netyčia, neatsargiai uždarydama bagažo dėžės dangtį, smarkokai tuo dangčiu trinktelėjo kolegai per galvą. Buvo daug bėgiojimo, kompresų su ledu, atsiprašymų ir t.t.

Žodžiu, dėl keleivius Vienoje registravusios darbuotojos klaidos į Stambulą atskridau svetima pavarde (ir dabar dar nežinau, kaip parlamento finansų skyriui įrodysiu, kad tikrai skridau, kai jie pripažįsta tik popierių, t.y. įsodinimo taloną, o jame įrašyta, deja, ne mano pavardė), be bagažo, kurį atgavau tik kitą dieną Stambulo oro uoste prieš skrydį į Ankarą. O amerikiečiui paaiškinau, kad mūsų abiejų pavardės prasideda tomis pačiomis raidėmis AND .... , tai, matyt, vargšelę austrę ir suklaidino.

Bet ir tai dar buvo ne viskas. Kol labai svarbių asmenų (VIP) salone Stambulo oro uoste laukiau savo bagažo (dar nežinodama, kad jis paliktas Vienoje ir laukia, kol keleivė Andrikienė užsiregistruos skrydžiui į Stambulą), manimi besirūpinantis Turkijos parlamento protokolinio skyriaus pareigūnas pasiūlė man puodelį kavos. Priėjome prie kavos automato, spustelėjau „Kapučino" mygtuką ir ... vietoj bėgančios kavos garso išgirdau keistą šnypštimą, o ant mano juodo sijono, stilingo Missoni megztinio, juodų itališkų batelių automatas išpurškė porciją ...karšto pieno! Pasirodo, kavos aparatas buvo sugedęs, tačiau jokio užrašo, perspėjančio nesinaudoti sugedusiu aparatu, nebuvo... Turkas iš protokolo tarnybos, kuris mane taip gražiai pasitiko prie lėktuvo durų, pagarbiai sveikino ir atsargiai už parankės prilaikydamas iš lėktuvo vedė trapu žemyn, lydėjo mane į labai svarbių asmenų saloną, dabar į mane žiūrėjo suakmenėjęs iš siaubo, o mane suėmė toks juokas, kad aš vos galėjau susilaikyti nekvatojusi garsiai... Patikrintas dalykas: kai nelieka nieko kito, belieka juoktis... Pabandykite, tikrai padeda.

Taigi, kelionę į Stambulą prisiminsiu ilgai. Ir nuo šiol visada pasitikrinsiu, ar mano ir ne kieno nors kito vardas įrašytas įsodinimo talone...

„Keliauk į Ruandą ir pasiimk savo motiną!"

...Stambulas pasirodė esąs gražus, įdomus, labai gyvas miestas. Bet man visada svarbiausi yra žmonės. Todėl žiūrėjau į turkus, klausiausi jų nesuprantamos šnekos, stengiausi iš judesių, kūno kalbos suprasti, kokie jie yra. Mieste gyvenantys turkai atrodo labai europietiškai, gražūs žmonės, išraiškingomis akimis. Ne beveidžiai. Turką nesunku atskirti ir išskirti. Tikrai ne azijiečiai. Sakytumei, europiečiai, bet tarsi truputį kitokie.

Stambulas - susipynęs Europos ir Azijos kamuolys, jame yra visko, bet tuo jis ir patrauklus. Mečetės, minaretai, muedzinų balsai, sklindantys per garsiakalbius ir kviečiantys maldai. Ir čia pat, prie mūsų pietų stalo restorane - turkų moterų organizacijų aktyvistės, nuoširdžiai besipiktinančios nauja nuostata, kurią siūloma įrašyti į kuriamą naująją Turkijos Konstituciją, kad moterys prilyginamos socialiai pažeidžiamoms grupėms, kaip vaikai, žmonės su negalia ir kt., todėl jie visi turi būti globojami vyrų. O dabar galiojančioje Konstitucijoje buvo įtvirtinta vyrų ir moterų lygybė. Tiesa, praktikoje, realiame gyvenime tos lygybės, lygių teisių daug kas pasigenda.

Jaunos turkės pasakojo, kad kai gindamos savo teises Turkijos valdžios vyrams jos pavyzdžiu nurodė Europos valstybes - Švediją, Britaniją, Vokietiją, joms buvo pasiūlyta vykti į ... Ruandą (suprask, toje Afrikos valstybėje daug blogiau nei Turkijoje). Pasipiktinę moterys Stambule surengė eitynes, ir į demonstraciją jos susirinko su lagaminais ir plakatais „Keliauk į Ruandą ir pasiimk savo motiną su savimi!". Jos mums pasakojo ir apie nužudymus dėl garbės, apie paprotinius nužudymus, jų skirtumus. Šeimos garbės kodeksas tebėra Turkijos realybė, atkeršyti už suterštą šeimos garbę - suprantamas dalykas, tradicija dar gyva.

... O Ankara, valstybės sostinė, gyventojų skaičiumi ženkliai nusileidžianti Stambului (Ankaroje - 5 milijonai, Stambule - 16 milijonų gyventojų) pasirodė pilkoka ir nuobodi. Daug valdžios pastatų, užsienio valstybių ambasadų, policijos, bet tai ir viskas. Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis jos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas (Atatiurk reiškia „turkų tėvas"; valdė 1923-1938 m.) kažkada Ankarą padarė sostine, bet Stambulas, išsidėstęs abipus Bosforo sąsiaurio, taip ir liko Turkijos perlu, o Ankara - atsiprašau, bet dideliu kaimu.

Diplomatai pasakoja įdomius dalykus: jei užsieniečiui nepasiseka ir jis vairuodamas pakliūva į eismo įvykį, tai atvykusi policija turko pirmiausia paklausia:  „Ką jis tau padarė?", net jei turkas būna akivaizdžiai kaltas. Atrodo, kad Turkų tėvo - Atatiurko - patarimas tautiečiams nėra pamirštas: „Turke, būk išdidus, sunkiai dirbk ir tikėk savimi!".

Ar Lietuva labai skiriasi nuo Turkijos?

Su Turkijos parlamento - Didžiosios nacionalinės asamblėjos, Vyriausybės nariais, žurnalistais, nevyriausybinių organizacijų, tautinių (etninių), religinių mažumų atstovais kalbėjome apie demokratijos plėtros Turkijoje ypatumus, apie žmogaus, piliečio teises, kaip jos realizuojamos kasdieniame gyvenime.

Žmogaus teisėmis besirūpinančios, jas ginančios nevyriausybinės organizacijos skundėsi menku valdančiosios - Teisingumo ir plėtros - partijos (AKP) dėmesingumu tautinėms, religinėms mažumos, nevyriausybinėms organizacijoms, dialogo su valdžia stoka. O Turkijos parlamento Žmogaus teisių tyrimo komiteto pirmininkas, kuris pasirodė esąs ir konstitucinės teisės profesorius, šio komiteto nariai tvirtino puikiai suprantą politikų, valdžios dialogo su pilietine visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis svarbą, siekią dialogo su nevyriausybinėmis organizacijomis. Beje, šio komiteto pirmininkas Zafer Üskül pastebėjo, kad demokratija Turkijoje turi daug gilesnes tradicijas nei, pavyzdžiui, Rytų Europos valstybėse, kurios jau priimtos į Europos Sąjungą. Štai taip!

Teisybė, klausydama abiejų pusių argumentų prisiminiau ir savo Tėvynę Lietuvą - ES narę, kurioje pasikalbėjus su nevyriausybinių organizacijų ir valdžios atstovais išgirstume labai panašius vienų argumentus ir kitų - kontrargumentus. Tereikia prisiminti 23 nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos valdžią dėl ES finansinės paramos naudojimo ir mūsų valdžios reakciją, tiksliau pasakius - jokios reakcijos į minėtą kreipimąsi, tik piktokus „atsimušinėjimus" apie kabinėjimąsi prie smulkmenų arba arogantiškus atsakymus, kad valdžia, planuodama ir skirstydama ES finansinę paramą, aktyviai dirba su vyriausybės socialiniais - ekonominiais partneriais, ir Europos Komisija dėl to priekaištų Lietuvai neturėjo...

Matyt, išvada gali būti tokia: ir Turkijoje, ir Lietuvoje valdžia kalbasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, interesų grupėmis, tik klausimas - kiek ir kaip tai daroma? Ir dar - kada: tik prieš rinkimus, kai reikia užsitikrinti kuo daugiau balsų, ar ir po rinkimų, kai tapus valdžia ateina pažadų, įsipareigojimų pildymo metas...

Turkijos margumynai

Turkija - milžiniška valstybė (72 mln. gyventojų), kurioje gyvena ir tarpusavyje kovoja sunitai ir alevitai, turkai ir kurdai ir t.t. Ryškus religinių mažumų teisių Turkijoje pažeidimų pavyzdys - alevitai, liberalūs musulmonai, imamo Ali šalininkai, kurių Turkijoje yra kokie 10 milijonų. Jie nelanko mečetės, nesimeldžia penkis kartus per dieną, nešvenčia ramadano (alevitams svarbus muharamas, pirmasis islamiškojo kalendoriaus mėnuo, kuomet alevitai gedi), alevitams šventa vieta yra ne Meka, o imamo Ali kapas. Šiandieninėje Turkijoje, save vadinančioje senas demokratines tradicijas turinčia šalimi, alevitui sunku įsidarbinti, neįmanoma gauti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, o valdžią turintys sunitai, kurie yra ir valdančiosios partijos (AKP) nariai, pavyzdžiui, net atsisako valgyti alevitų paruoštą maistą.

Susitikime su EP delegacija metu alevitai aiškiai dėstė, kokią jie nori matyti ateities Turkiją. Jie siekia institucionalizuoti šią sekuliarią (pasaulietinę) islamo valstybę, kad joje galiotų įstatymo viršenybė. Alevitai - liberalesni ir modernesni už sunitus, jie siekia visiems laikams Turkijoje užbaigti vienos sektos - sunitų - dominavimą. Jie taip pat siekia, kad sunizmo pamokos mokyklose jų vaikams nebūtų privalomos, kad maldos namai už valstybės biudžeto lėšas būtų statomi ne tik sunitams, bet ir alevitams ir pan.

Beje, Turkijos piliečių pasuose yra įrašai apie religiją, kurią jie išpažįsta, nurodoma net islamo sekta, kuriai asmuo priklauso.

Krikščionių religinių mažumų teisės

Mūsų delegacija susitiko ir su ne musulmonų religinių bendruomenių, bažnyčių atstovais.

Romos Katalikų bažnyčios, Graikų ortodoksų, Armėnų patriarchatų atstovai turėjo daug skundų. Europos Parlamento nariai pastebėjo, kad metai bėga, o religinių mažumų Turkijoje skundai lieka tie patys. Tai reiškia, kad žadėtų valdžios sprendimų nėra, o šios šalies vadovai, nepriklausomai nuo to, kuri partija yra valdžioje, lieka akli ir kurti krikščionių bendruomenių, bažnyčių skundams. Pavyzdžiui, kunigai gali atvykti į Turkiją ir dirbti ganytojišką darbą tik kaip turistai, su turistinėmis vizomis, jie negauna leidimo gyventi šalyje. Nacionalizuotas bažnyčių turtas - ligoninės, prieglaudos, maldos namai, mokyklos - negrąžinami, jie parduodami tretiesiems asmenims, ir buvusiuose maldos namuose įsteigiamas, pavyzdžiui, kazino...

Katalikų vyskupas, o ir Graikų ortodoksų patriarchato atstovas skundėsi, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Bartolomėjaus I statusą Turkija pripažįsta, bet nei patriarchatas, nei kuri nors kita krikščionių bažnytinė bendruomenė neturi juridinio asmens statuso, jis joms nepripažįstamas, todėl jos nedisponuoja nekilnojamuoju turtu, negali kreiptis į Turkijos teismą ir pan.

Supratau, kad už religinį pliuralizmą, teisę išpažinti savo religiją Turkijoje dar reikia aršiai kovoti, kaip ir už spaudos, minties, žodžio laisvę. Juk Turkijos Konstitucijoje, prisidengiant kova su terorizmu, yra nuostata, leidžianti už valdžios kritiką bausti kalėjimu. Ir sėdi kalėjimuose žurnalistai, profesoriai, rašantys apie kurdų problemas, tiesiog kritiškai rašantys apie valdžios sprendimus, o jei nesėdi kalėjime, tai ir ramaus gyvenimo neturi, mina teismų slenksčius...

Kai visa tai matai ir girdi, rimtai suabejoji, ar ES turi daug bendro su tokiu gyvenimo būdu, tokiu laisvių, žmogaus orumo suvokimu. Tačiau negali nepastebėti ir pastangų tobulėti, modernizuotis, bet aš tai sieju ne su kintančia turkų vertybine orientacija, o su Turkijos pastangomis prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, globalizacijos iššūkių.

Ar Turkija taps ES nare?

Atsakymas į šį klausimą paprastas, jis iš esmės yra Turkijos rankose.

Nors Turkijos narystei Europos Sąjungoje priešinasi Vokietija ir Prancūzija, bet kitos ES valstybės narės, taip pat ir Lietuva, pasisako už tolesnes ES - Turkijos derybas ir už šios šalies narystę Europos Sąjungoje.

Mūsų parlamentarų delegacijai viešint Turkijoje, gruodžio 3 d. Hanoveryje vyko valdančiosios Vokietijos krikščionių demokratų partijos (CDU) suvažiavimas, kuriame Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasisakė už ES ir Turkijos privilegijuotą partnerystę. Tačiau jau kitą dieną Europos Komisijos atstovas Johannes Laiterbergeris Briuselyje pažymėjo, kad „mes turime vykdyti savo įsipareigojimus. Europos Komisija pasisako už tai, kad derybos būtų tęsiamos". Jis priminė, kad 2005 m. spalį ES valstybės narės vienbalsiai pasisakė už derybas su Ankara, o sprendimas dėl narystės bus priimamas tik tada, kai derybos baigsis. Išsakydama aiškią poziciją dėl ES - Turkijos santykių Angela Merkel nubrėžė ir aiškią skiriamąją liniją tarp jos partijos - krikščionių demokratų - ir jos vadovaujamos valdančiosios koalicijos partnerių socialdemokratų. Kita vertus, visa tai aiškiai atspindi apsisprendimo dėl vargingos, musulmoniškos šalies priėmimo į Europos Sąjungą sunkumus.

ES diplomatų teigimu, Prancūzija taip pat aktyviai siekia atsisakyti žodžio „stojimo", kalbant apie ES - Turkijos derybas. Tuo tarpu Ankara ryžtingai atmeta bet kokius pasiūlymus dėl partnerystės, sakydama, kad Turkiją tenkina tik narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Čia pastebėsiu, kad Lietuvos valdžia nemato jokio reikalo atsiklausti mūsų valstybės piliečių: nori lietuviai būti su turkais vienoje ES ar ne? Nesuprantu, kaip tuomet drįstama kalbėti Lietuvos vardu ir pasisakyti už derybas dėl narystės su Turkija ar tuo labiau už Turkijos narystę Europos Sąjungoje? Kuo tuomet Lietuva skiriasi nuo Turkijos, jei ir mūsų demokratinėje, teisinėje valstybėje kaip karaliaus Mindaugo laikais „istoriją stiprieji rašo. Silpnieji - trąšos" (paskaitykite dar kartą Justiną Marcinkevičių: ar daug kas pasikeitė po saule?!).

Nors kokią sociologinę apklausą šiuo klausimu Lietuvos valdžia užsakytų, paskelbtų jos rezultatus, bent žinotume, ką mūsų žmonės galvoja...

Apskritai tenka pripažinti: patinka mums tai ar ne, bet Turkija akivaizdžiai artėja prie Europos Sąjungos, o jei pridėsime jos geopolitinę reikšmę, jos narystę NATO, potencialų vaidmenį Europos Sąjungai apsirūpinant energijos ištekliais, tai visai įmanomas dalykas, kad jau po kokių dešimties metų Turkija bus dar arčiau mūsų. Ne žemėlapyje, žinoma! 

...Taigi, po kokių dešimties metų Turkija su Europos Sąjunga bus susaistyta galybe visokių prekybos, energijos tiekimo ir kitokių sutarčių, tačiau nelabai noriu tikėti, kad būsime ženkliai suartėję vertybine prasme. Vertybės, tradicijos, pasaulėžiūra taip greitai nesikeičia. O musulmoniška Turkija svajoja, kad ji pati gali suburti sąjungą, panašią į ES, kurią sudarys tiurkų valstybės (Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Kazachstanas, Kirgizija ir kt.), o XXI a. taps turkų globalizacijos amžiumi. Tokios Turkijos ir Europos Sąjungos suartėjimas, Turkijos narystės ES statusas gali būti pražūtingas senutei Europai.

Derėtų prisiminti ir tai, kad po dešimties metų Turkijoje bus apie 80 milijonų žmonių, ir jei Turkija būtų priimta į ES, tai net be tiurkų valstybių sąjungos ji būtų didžiausia gyventojų skaičiumi ES valstybė su visomis pasekmėmis: laisvu piliečių, prekių, paslaugų judėjimu Europos Sąjungoje, ES finansinės paramos apimtimi, tenkančia tai šaliai, atstovavimu visose ES institucijose ir t.t. Tuomet ES bus neabejotinai visai kita Sąjunga, jei tik ji vis dar bus Europos Sąjunga...

Post scriptum

...Baigiu rašyti savo įspūdžius, nors ir juose bus daugiau rūpesčio dėl Lietuvos ir ES ateities, nei dėl Turkijos - milžiniškos, gražios šalies. Mano lėktuvas leidžiasi Briuselio oro uoste, per garsiakalbį liepia užsisegti saugos diržus, todėl ir aš baigiu rašyti savo įspūdžius. Kita vertus, visko vis tiek nesurašysi, be to, reikia kai ką ir sau pasilikti.