Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Straipsniai, interviu

« Atgal

2007-03-27
EP narės dr. Laimos Andrikienės atsakymai į „Kupiškėnų minčių" klausimus

LAIMA ANDRIKIENĖ - KUPŠKĖNAMS
Briuselis, 2007 03 27

Pasaulio arenoje pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama ekonominė, prekybinė ir piniginė ES jėga, kiek ir ar svarbus žmogiškasis faktorius (neskaitant intelektualinių žmogaus „kaštų“) priimant konkrečius sprendimus, svarstant ES plėtros ribas ir kt.?
Be žmogaus valios ir darbo niekas šiandieniame pasaulyje nepasidaro. Ir ekonominė, ir prekybinė, ir piniginė, kaip Jūs sakote, Europos Sąjungos jėga atsirado tik didelio bendro darbo ir suvienytų pastangų dėka. Taigi, tik žmonės viską ir nulemia, jų politinė valia ir darbas.
O jei kalbame apie Europos Sąjungos plėtrą, tai ir vėl žmonių valia bus svarbiausias dalykas. Teisybė, ES sutartyje, kuri privaloma visoms ES valstybėms narėms, įrašyta, kad Europos Sąjungos valstybe gali tapti Europos (pabrėžiu - Europos) valstybė, atitinkanti tam tikrus reikalavimus (demokratija, rinkos ekonomika, ES teisynas ir kt.), tačiau sprendimą, ar konkreti šalis kandidatė jau atitinka narystės ES reikalavimus, priima žmonės - Europos Parlamentas, Europos Komisija, Taryba, kurią sudaro visų valstybių narių atstovai, taip pat ir visų ES valstybių narių parlamentai. O kiekvienos valstybės pasirengimas narystei Europos Sąjungoje - tai vėlgi žmonių valios ir darbo rezultatas. Juk puikiai prisimename, kad Lietuva pareiškė norą tapti ES nare 1995 metais, o tapo ja tik 2004 m. gegužę. Prisimename ir tai, kiek mums, Lietuvai tai kainavo, kai per mažiau nei dešimtmetį turėjome ne tik sukurti, bet ir įtvirtinti rinkos ekonomiką, beveik baigti privatizaciją (daugeliui tapusią keiksmažodžiu), įtvirtinti demokratiją, sustiprinti demokratines institucijas, žodžiu, mažiau nei per dešimtmetį padaryti tai, ką kitos valstybės darė kelis dešimtmečius. Todėl ir visos reformos, po Nepriklausomybės atkūrimo vykusios Lietuvoje, buvo tokios skausmingos. Bet manau, kad vertėjo tai daryti, džiaugiuosi, kad nesustojome pusiaukelėje kaip Ukraina ar Moldova, neišsigandome, stūmėmės pirmyn, ir nors vis dar daug problemų turėdami (emigracija, skurdas, silpna socialinė valstybės parama jos reikalingiems žmonėms, sveikatos apsaugos sistemos trūkumai ir kt.) esame Europos Sąjungoje, galime naudotis daugybe narystės ES privalumų.
Taigi, žmogaus valia ir darbas yra lemiami dalykai. Nors dažnai prisimenu ir kitą posakį: žmogus planuoja, o Dievas atlaidžiai šypsosi...

Kokios ES problemos pastaruoju metu sprendžiamos Briuselyje ar Strasbūre, kiek jos aktualios Lietuvai?
Lietuva jau turėtų suprasti, įsisąmoninti: visi sprendimai, kurie priimami Briuselyje ir Strasbūre, galioja visiems 492 milijonams Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių 27 valstybėse narėse. Tie sprendimai galioja ir Lietuvos piliečiams. Ir kadangi Europos Sąjungos teisės aktai ir normos turi viršenybę nacionalinės teisės požiūriu, tai Europos Sąjungoje priimti sprendimai po kiek laiko įsigalioja ir Lietuvoje. Bet tai nėra iš aukščiau primesta valia. Kad europiniuose sprendimuose būtų atspindėti ir Lietuvos žmonių interesai, lūkesčiai ir norai, mes turime 13 atstovų, dirbančių Europos Parlamente, kuriuos išrinkome 2004 m. birželį, turime Europos Komisijos narę, paskirtą dar A.Brazausko vadovautos vyriausybės, o Lietuvos valstybės vadovai, ministrai, žemesni pareigūnai dalyvauja visur, kur priimami sprendimai. Galime tik patys sau palinkėti būti aktyvesniais, išmokti geriau koordinuoti mūsų pačių tarpusavio veiksmus ir pozicijas, paprastai pasakius, turime sugebėti veikti sutelktai ir valstybiškai, kaip vienas kumštis, jei norime, kad Lietuvos balsas būtų išgirstas.
O Europos Sąjungoje šiuo metu svarstoma daugybė Lietuvai svarbių klausimų. Tai - ir ES bendroji energetikos politika (kad užsitikrintume energetinį saugumą), ir mobiliųjų telefonų tarifai (kad lietuviams būnant užsienyje ar skambinant į užsienį nuo mūsų mobiliojo ryšio bendrovės neluptų kelių kailių už „roumingą"), ir Europos jaunųjų ūkininkų ateitis, ir tolesnė ES plėtra, ir ES biudžetas (kam skirsime lėšas iš ES biudžeto 2008 m., kaip paskirstysime ES biudžetą, kuriame bus apie 120 milijardų eurų).
Kas gali paneigti, kad tai - tikrai svarbūs klausiami, ir kad jie tikrai aktualūs Lietuvai? O tai - tik maža Europos Sąjungos darbotvarkės dalis.

Ar Lietuvai nereikėjo ES fondų lėšas numatyti visai kitoms sritims, galbūt šiandien galėtume kalbėti apie kitokią, geresnę ekonominę situaciją šalyje, galėtumėme kalbėti apie žymiai platesnes Lietuvos perspektyvas po 2010-ųjų?
Lietuva nustatė savo prioritetus ir pirmajam narystės ES laikotarpiui (2004-2006 m.), kuris jau baigėsi, ir naujajam - 2007-2013 m., kuris tik prasideda. Nemanau, kad prioritetai yra blogi, tačiau turiu daug priekaištų mūsų ES finansinės paramos skirstymo tvarkai, kurią patys sukūrėme, o Europos Komisija tik patvirtino. Pirmuosius trejus metus viską sprendė ir skirstė Vilnius, kuris jau ir taip tapo valstybe valstybėje. Neturiu iliuzijų, kad kada nors Kupiškis atrodys kaip Vilnius, sostinė visur yra sostinė, bet žinau ne vieną valstybę, kur sostinėje susitelkę valdžios įstaigos, tačiau visai kitas  miestas ar net keli teisėtai didžiuojasi aukštesniu gyvenimo lygiu, geriau išplėtota paslaugų sfera, pramone, verslu. Pavyzdžiu galėtų būti Roma ir Milanas Italijoje, bet tokių pavyzdžių galima nurodyti daug. 
Vienas iš būdų tai pasiekti - atsisakyti perdėtos centralizacijos mūsų valstybėje, centralizuotos ES lėšų skirstymo sistemos, kai viskas paskirstoma Vilniuje. Regionai per regionų plėtros tarybas yra visiškai pajėgūs paskirstyti bent dalį (bent penktadalį) ES struktūrinių fondų lėšų, ir neabejoju, kad rezultatus netruktume pajusti. Antras dalykas - viešieji projektai (mokyklų, ligoninių renovacija ir pan.) neturėtų dalyvauti konkursuose, nėra reikalo švaistyti lėšas projektų rengimui ir konkursams, kai kiekviename regione, savivaldybėje puikiai žinoma, kur ir kokio remonto reikia mokyklai ar ligoninei, kokios lėšos reikalingos. Kas darė projektą, rengė paraišką, puikiai žino, koks tai darbas, kiek darbo ir lėšų reikalaujantis, ir koks mūsų pirmųjų trejų metų patyrimas.
O kalbant apie prioritetus, tai aš primygtinai siūlyčiau keletą dalykų: pirmiausia - daugiabučių gyvenamųjų namų renovaciją. Antra - kelių asfaltavimas (gėda, kad pačiame Europos viduryje XXI amžiuje turime dar tiek neasfaltuotų kelių, vieškeliai kerta net kelis šimtus gyventojų turinčias gyvenvietes, ir jei asfaltuosime tokiais tempais kaip iki šiol, mums prireiks apie 50 metų, kad susitvarkytume kelius!). Trečia, vandentiekis ir vandenvala gyvenvietėse, kur gyvena mažiau nei 500 gyventojų: turime išmokti susitvarkyti atliekas, šiukšles, nuotekas, vaikams ir anūkams turime palikti švarią Lietuvą. Beje, gana lietuviams bent XXI amžiuje vaikščioti į būdeles su širdele... Žodžiu, susitvarkykime, ir patiems bus maloniau gyventi.

Kokius kontrargumentus galėtumėte pateikti Lietuvoje gyvenančiam euroskeptikui?
Viskas priklausytų nuo to, dėl ko tas euroskeptikas yra skeptiškas: ar apskritai, jo nuomone, ES yra neperspektyvus projektas, ir Lietuvai nevertėjo į jį jungtis (pavadinkime jį pirmuoju skeptiku), ar dėl to, kad jis tiesiog daugiau  tikėjosi iš Europos Sąjungos: daugiau saugumo, daugiau pinigų, apskritai daugiau dėmesio Lietuvai, ar kad gyvenimas įstojus į ES staigiai pagerės, ir todėl dabar yra nusiteikęs skeptiškai (antrasis skeptikas). O gal skeptiškas todėl, kad mano, jog Lietuvai apskritai nereikia jungtis į jokias sąjungas, reikia džiaugtis nepriklausomybe arba, pavyzdžiui, būti neutralia valstybe, nesijungiant nei į ES, nei į NATO (trečiasis skeptikas). Ir kiekvienam skeptikui atsakymas būtų vis kitoks.
Pirmajam: visa Europos istorija yra karų istorija. Kai mokykloje mokomės Europos istoriją, puikiai matyti, kad beveik visas vadovėlis yra apie tai, kas kokiame amžiuje ar kokiais metais vieni kitus nukariavo, kiek žmonių išžudė, kiek miestų sugriovė. Europa palyginus yra mažas žemynas, ir čia šimtmečius vyko kova dėl žemių, įtakos, interesų zonų ir pan. Ir tik po antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo 56 milijonai žmonių, vien Europoje - 39 milijonai žmonių, europiečiai tarsi atsikvošėjo, ir kelių to meto Europos valstybių lyderių ar tiesiog labai žinomų žmonių - prancūzo Roberto Šumano, vokiečio Konrado Adenauerio, anglo Vinstono Čerčilio, italo Altiero Spinelli ir kai kurių kitų - pastangomis Europa buvo pradėta vienyti. Taip prieš penkias dešimtis metų atsirado Europos bendrija, kuri vėliau išaugo iki šiandieninės Europos Sąjungos. Tikslas pasiektas - visą šį laiką ES priklausančios šalys nekariavo tarpusavyje, Europa laimėjo penkiasdešimt metų - pusė šimtmečio! -  taikos ir gerovės. Kai mūsų anūkai mokysis apie šį laikotarpį, toji istorijos vadovėlio dalis bus tiesiog nuobodi, ar ne? Išskyrus gal tik įvykius Rytų Europoje, kur bus parašyta, kad po sovietų padu kelis dešimtmečius buvusios tautos, tame tarpe ir lietuviai, prisikėlė naujam gyvenimui, atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri labai greitai (taip, net labai greitai!) tapo NATO ir ES nare.
Antrajam: Europos Sąjunga lyginant su mūsų Lietuva yra milžiniškas galimybes turinti 27 valstybių sąjunga, ir jos finansinė parama Lietuvai taip pat yra milžiniška: pavyzdžiui, vien iš ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų, neskaitant kitos paramos, 2007-2013 m. Lietuvai paskirta 6,746 milijardai eurų (arba 23 milijardai litų), o 2004-2006 m. Lietuvai buvo paskirta 1,5 milijardai eurų (padauginkite iš 3,45 ir žinosite, kiek tai bus skaičiuojant litais). Visa Lietuvai numatyta ES finansinė parama 2007-2013 m. laikotarpiui - 36 milijardai litų. ES taip elgiasi todėl, kad Europos Sąjungoje galioja solidarumo principas, kad turtingesnės valstybės padeda ekonomiškai silpnesnėms, ir taip daroma todėl, kad visa Europos Sąjunga įgautų didesnį pagreitį, kad tai būtų stiprių valstybių Europa, paprastai pasakius - kad nebūtų vargingų ir silpnų valstybių, kurios visą ES temptų žemyn, kuriose anksčiau ar vėliau reikėtų laukti socialinių neramumų, žmonių nepasitenkinimo ir pan. Daug svarbesnis kitas klausimas: ar Lietuva sugeba pasiimti jai „atidėtus" ES pinigus, ar ES paramą naudojame toms sritims, kur rezultatas, efektas yra didžiausias, pagaliau - ar teisingai naudojame tuos pinigus, ar jie negrobstomi, ar nėra piktnaudžiavimų? Teisybė, yra problemų ir ES: vis dar neišmokstama kalbėti vienu balsu su kitomis valstybėmis, Europos Sąjungą bandoma suskaldyti, išardyti jos vienybę pasinaudojant valstybių interesais (pavyzdžiui, pasiūlant mažesnes energijos resursų kainas ar kitokį masalą), ir tenka pripažinti, kad kol kas tai kai kam sekasi. O nuo tokios politikos galiausiai kenčia ir visa Europos Sąjunga, ir Lietuva.
Trečiajam: kiekvienas norime gyventi valstybėje, kuri yra ne tik graži, bet ir turtinga, moderni, klestinti, kurioje gyvena pasiturintys ir dėl savo ateities nesibaiminantys žmonės. Valstybėje, kurioje saugu gyventi, kurioje švarios upės ir ežerai, neužteršta žemė, kurioje gali ramiai dirbti, auginti vaikus ir pan. To nori kiekvienas normalus žmogus, ir to siekiame. Tačiau tikėtis, kad mes, Lietuva, kurioje beveik nėra jokių gamtos turtų (nei naftos, nei dujų, nei aukso) ir kurioje gyvena vos 3,4 milijonai gyventojų, galėsime vieni sukurti stiprią ekonomiką, garantuoti valstybės saugumą ir t.t., yra nerealu. Tam ir buvo sukurta ir NATO, ir ES, kad bendromis jėgomis, kartu padarytume tai, ko nepajėgiame padaryti kiekviena valstybė atskirai.
O neutralumas mūsų geografinėje padėtyje apskritai yra tik iliuzija. Lietuva yra kryžkelėje, kur susiduria rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų interesai. Už gyvenimą šioje vietoje reikia mokėti, gal todėl ir Lietuva iš XV a. Lietuvos - nuo jūros iki jūros - paliko tik žemės lopinėlis prie Baltijos jūros. Mus būtų stūmę dar toliau, bet lietuviai atsirėmė į jūrą ir toliau nebesitraukė, o gal trauktis nebebuvo kur?..