Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie šeimą

« Atgal

2004-05-20
LEISK IŠBUČIUOTI TAVO PLAUKUS

Jolantos Vazbutaitės interviu su Mančesterio (Anglija) universiteto Socialinių mokslų ir teisės fakulteto studentu Šarūnu Andrikiu žurnale „Moteris” (2004 m. gegužės mėn.)

J.V.: Mama, santykiai su ja yra tai, kas priklauso emocijų, o ne šaltos logikos pasauliui. Spėju, kad vyrams gana sudėtinga reikšti jausmus…

Šarūnas: Nemanau, kad šiuolaikiniam vyrui sunku išreikšti jausmus, taip pat ir mamai. Ypač jei šeimoje normalūs, šilti, draugiški santykiai. O štai Anglijoje, kur studijuoju, santykiai labai oficialūs – ir šeimoje, ir tarp draugų. Nepriimta studijuoti gimtajame mieste – jaunuoliai išvyksta toliau nuo gimdytojų. Tie, kurių tėvai žymūs ir turtingi, vengia naudotis jų padėtimi, siekia prasimušti savarankiškai.

J.V.: Kiekvieno mūsų kelias nulemtas mamos įtakos, jos pavyzdžio, gyvenimo būdo…Ar verta tai neigti?

Šarūnas: Aš to paneigti tikrai negalėčiau. Visą laiką jaučiausi itin didelio aplinkinių dėmesio objektu. Tai – viena priežasčių, kodėl išvykau studijuoti į Angliją. Ten mažai kas žino (tiesa, daug keliaujanti Mančesterio vadovybė sužinojo!), kad mano mama – žinoma Lietuvos politikė Laima Andrikienė. Mano studijų rezultatai, įvaizdis, aplinkinių nuomonė priklauso tik nuo manęs paties. Lietuvoje net mokytojai neįstengdavo būti objektyvūs: jei nepatikdavo mamos veikla ar pažiūros, tai neišvengiamai atsiliepdavo ir man. Žinau: jei baigęs mokslus grįšiu į Lietuvą, ką benuveikčiau, kaip sunkiai bedirbčiau, kai kurie žmonės manys, kad tai mamos protekcija. Tačiau turiu savo ambicijų ir planų. Aišku, jei ne mama, kažin ar studijuočiau politikos bei ekonomikos mokslus. Ji turėjo man didelę įtaką. Jos dėka susipažinau su daugeliu žymių asmenų, ir ne tik iš Lietuvos. Pažinau juos ne tik kaip įžymybes, bet ir kaip žmones, gyvenančius paprastą gyvenimą. Drauge su mama nemažai keliaudavome. Ji padėjo man susidaryti išsamesnį pasaulio vaizdą. Stebėdamas ją, supratau, kad net labai daug dirbant galima suderinti šeimos ir karjeros interesus.

Nors dar tikrai nemąstau apie šeimą, bet man imponuoja veiklios, nepriklausomos moters tipas – toks, kokiam priskiriu ir savo mamą. Tiesa, gal tik įžengęs į paauglystę, ėmiau viską, taip pat ir mamą, vertinti kaip objektą, ėmiau reikšti savo nuomonę, kartais ir gana kategorišką.

J.V.: Kaip išgyvenote autoritetų perkainojimo laiką?

Šarūnas: Tarp manęs ir mamos niekada didelių nesusipratimų ir konfliktų nebuvo. Ji labai daug dirbo. Turbūt man nebuvo kada demonstruoti savo maišto. Be to, kai mama tapo labai užsiėmusi, truputį susilpnėjo mūsų itin artimas ryšys. Nebebuvo tokio didelio noro jai pasipasakoti – gal ir todėl, kad išaugau iš vaikiško amžiaus? Tik per atostogas vėl iš naujo susidraugaudavome. Ji niekada nedarė man didelio spaudimo, leido rinktis. Nors mama dažniausiai pasako savo nuomonę, aš ne visada į ją atsižvelgiu. Juk tai mano gyvenimas. Ji mane labai gerai pažįsta, tačiau aš pats tikriausiai pažįstu save dar geriau.

Aišku, ji kartais pasakydavo: „Turi būti taip, nes aš geriau žinau”. Esu nuo jos priklausomas, taigi turiu klausyti, ką sako. Manau, šeimos santykiai labai susiję su socialine padėtimi. Kuo aukštesnė visuomenės klasė, tuo oficialesni santykiai. Šia prasme žmonės, užimantys aukštą padėtį, bendravimo betarpiškumo, šilumos galėtų pasimokyti iš tų, kurie prasčiau gyvena, bet yra nuoširdesni, atviresni.

J.V.: Ar dabar, bendraujant su mama, tebėra iš paauglystės užsilikęs barjeras, kai sunku išsakyti, ką jaučiate?

Šarūnas: Mano ir mamos santykiai labai šilti. Gal dėl to, kad ji ir mano seneliai taip pat labai artimi, tai lyg šeimos tradicija. Jokių barjerų nėra dar ir dėl to, jog laiko, kurį galime praleisti kartu, labai mažai. Stengiamės jį praleisti kuo geriau.

J.V.: Ar kada savo kailiu patyrėte, ką reiškia motiniškas egoizmas?

Šarūnas: Kadangi mūsų santykiai labai artimi, to nepatyriau. Viską atvirai aptardavome. Neaišku, ar šiandien studijuočiau Mančesterio universitete, jei ne mamos parama. Ji labai nerimavo, kad toks jaunas išvyksiu savarankiškai gyventi į svetimą šalį, bet, įvertinusi mano pasiryžimą, jam pritarė.

J.V.: Ar teko patirti klasikinę konkurenciją su tėvu dėl mamos dėmesio?

Šarūnas: Mano tėvelis žuvo, kai man buvo devyneri. Kai sukako šešiolika, mama ištekėjo antrąkart. Klausė mano patarimo – verta ar neverta tai daryti, ar, jai ištekėjus, aš jausiuos gerai. Neprieštaravau, nes jau planavau savo gyvenimą po mokyklos baigimo. Juk negali visą gyventi su mama, ar ne? Nesakyčiau, kad Vidmantas (teisininkas V.Žiemelis – J.V.) bandė atstoti tėvą – paprasčiausiai tarp mūsų visą laiką buvo (ir yra) draugiški santykiai.

J.V.: Esate tikri, kad iš tiesų suprantate mamą (vadinasi, ir moteris), jums visada aiški jos poelgių motyvacija?

Šarūnas: Anksčiau gal ir nebuvo visiškai aiški. Nemanau, kad žmogų galima pažinti ir suprasti šimtu procentų, ypač jei jis – kitos lyties. Vis dėlto dabar, kai pagyvenau vienas trejus metus, daug kas tapo aiškiau. Pasidariau labiau savarankiškas, mažiau jautrus kritikai. Kai suaugi, kitaip vertini buvusius įvykius.

J.V.: Vis dėlto tikro vyro (kokį gali išauginti tik tikra moteris ir puiki mama) bruožas – įveikti prigimties barjerą ir įvardyti jausmus.

Šarūnas: Per tuos trejus metus, kai studijuoju užsienyje, mūsų su mama santykiai transformavosi, įgijo kitokias formas, bet esmė pasiliko ta pati. Nėra tokio dalyko, kurio negalėčiau mamai pasakyti. Emociškai mes tikrai labai artimi. Visus mano studijų užsienyje metus keičiamės elektroninio pašto žinutėmis, kalbamės telefonu beveik kasdien.