Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie šeimą

« Atgal

2004-03-06
Tikąjį gyvenimo skonį politikos senbuviai atrado palikę Seimą

„Respublikos” leidinys „Brigita”

Advokato Vidmanto Žiemelio ir mokslininkės, socialinių mokslų daktarės Laimos Andrikienės likimai jau antras dešimtmetis klostosi pagal tą patį scenarijų. 1990-aisiais abu pasirašė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, abu tris kadencijas dirbo Seime, prieš ketverius metus po pralaimėtų rinkimų abu iš jo pasitraukė.

Tačiau jų gyvenimo kreivės į vieną susiėjo ne iš karto. Seime užsimezgusi meilė ir prieš pusšeštų metų įvykusios tylios V.Žiemelio ir L.Andrikienės vestuvės buvo didelis netikėtumas net artimiausiems jųdviejų kolegoms, partiniams bendražygiams. Atitolę nuo didžiosios politikos sutuoktiniai teigia atradę naują gyvenimo skonį, tapo atviresni. Šiandien "Brigitos" skaitytojams V.Žiemelis ir L.Andrikienė praskleidžia asmeninio gyvenimo detales, apie kurias, saugodami privatumą, anksčiau nėra kalbėję.

- Pradėjęs kapstytis po nešvarius Vilniaus koncertų ir sporto rūmų privatizavimo sandorius, netekote vidaus reikalų ministro kėdės, vėliau buvote pašalintas iš partijos. Kaip turi jaustis tokiomis drastiškomis priemonėmis tildomas žmogus? Pyktis, neapykanta, bejėgiškumas dėl to, kad esate teisus, bet nieko negalite padaryti?

Vidmantas Žiemelis: Likimas lėmė, kad rūpintis savimi pradėjau būdamas labai jaunas. Nuo aštuntos klasės, galima sakyti, buvau savarankiškas - gyvenau internate, vėliau studijavau Universiteto vakariniame skyriuje, dirbau įvairius darbus, beje, ir statybose darbininku, intensyviai sportavau. Taigi į politiką atėjau užsigrūdinęs.

Kita vertus, žmogus yra žmogus - nėra lengva atlaikyti smūgius žemiau juostos, nors žinai, kad esi teisus. Tačiau turėdamas pakankamai stiprybės, gali atlaikyti ir tokią situaciją. Privalai eiti į priekį, galvoti apie ateitį, nieko kita ir nelieka. Iš to, kas buvo bloga, pasimokiau, tapau gudresnis, pasidariau tam tikras išvadas, svarbiausia - kad tikslo galima siekti ne vien tiesmukai, kad kartais reikia sustoti, palaukti, sukaupti jėgas.

Laima Andrikienė: Vidmantas nebuvo nei piktas, nei bejėgis. Tačiau nuoskaudos, kaip galėjo su juo taip nepelnytai pasielgti, buvo. Jam skaudžiausia buvo tai, kad tokio elgesio sulaukė iš žmogaus, kurį laikė geru savo draugu, senu, išbandytu bendražygiu.

- Ar po domėjimosi įtartinais sandoriais sulaukėte grasinimų, gal jautėtės nesaugus? Beje, ar turite vardinį ginklą?

V.Ž.: Ne, grėsmės nejutau, ramybės teikė žinojimas, kad mane saugo teisybė.

Išeinant iš Vidaus reikalų ministerijos nedidelį ginklą man padovanojo draugai. Bet jis man nereikalingas - pasidėjau į stalčių nė karto neiššovęs. Šaudymas manęs nedomina, man nėra svarbu turėti ginklą kaip daugeliui policininkų, medžiotojų.

- Kalbame apie 1998-uosius. Netrukus, 2000-aisiais, abu pralaimėjote rinkimus į Seimą. Kaip tuomet žiūrėjote į ateitį - gąsdino nežinia, o gal priėmėte tai kaip likimo iššūkį susitelkti ir bandyti iš naujo?

V.Ž.: Nesėkmė neišgąsdino. Turiu profesiją, nemažą patirtį – dirbau teisininku prokuratūroje, juriskonsultu. Papildomos patirties davė ir trys Seime praleistos kadencijos. Tereikėjo laiko pasiruošti advokato egzaminams ir juos išlaikyti. Kol gavau advokato licenciją, nesėdėjau rankų sudėjęs. Aukštesniojoje Mastaičių mokykloje šalia Kauno kurį laiką dėsčiau teisės pagrindus.

Kažkada advokatu įmanoma buvo tapti tik per aukščiausių pareigūnų protekcijas. Mano pareiškimas Advokatų taryboje gulėjo nuo 1986 metų. Taigi dabar užsiimu tuo, ko seniai siekiau.

L.A.: Kadangi politikoje buvau daugiau nei dešimtmetį, iliuzijomis savęs nemaitinau. Beveik buvo aišku, kad ką tik susikūrusiai partijai, kurios pirmininkė buvau, rinkimai nebus sėkmingi. Teko palikti Seimą ir galvoti, ką veikti toliau.

Užsiėmimą turėjau - buvome ką tik įsikūrę naujajame name, atsivežę mano tėvus iš Druskininkų. Turėjau ką veikti, taigi ir pokyčius išgyvenau nesunkiai.

Paskui kartu su buvusiu kolega įkūriau konsultacinę kompaniją, pradėjau dėstyti Teisės universitete, tapau šioje aukštojoje mokykloje įsteigto Europos Sąjungos politikos ir valdymo instituto direktore. Nuo praėjusių metų spalio esu Teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekanė.

Dabar galiu pasakyti, kad išeiti iš politikos yra gerai, nė kiek to nesigailiu. Vidmantas dirba pagal savo specialybę, aš dirbu su jaunimu ir pati jaučiuosi jaunesnė.

- Po trijų kadencijų, t.y. gero dešimtmečio Seime atsidūrėte didžiosios politikos nuošalėje. Įdomu, ar pasaulis atrodo taip pat, kai žiūri į jį iš "ten" ir būdamas "anapus"?

V.Ž.: Man buvo atradimas, kad darbas Seime taip atitolina nuo realių visuomenės poreikių. Dabar, kai esu advokatas, kai žmonės kalba su manimi labai atvirai - kaip su dvasininku ar daktaru, matau visai kitokį pasaulį. Tik dabar matau, kokių didelių trūkumų yra vidaus reikalų sistemoje, man sakydavo, kad ne viskas yra gerai, bet aš paprasčiausiai netikėdavau.

L.A.: Politikai iš tiesų negyvena realaus gyvenimo. Aš to nesupratau, būdama viena iš jų. Atrodė, kad nuolat esame tarp žmonių - važiuojame į susitikimus, skaitome laikraščius, esame įvykių sūkuryje, taigi viską žinome. Tačiau pasirodė, kad nežinojome nieko, kad kol užsiėmėme politika, visuomenė nukeliavo visai kita linkme.

Išėjusi iš Seimo tarsi kitomis akimis skaitau tuos pačius įstatymus, kurie buvo priimti mūsų darbo Seime metu. Galvoju, nejaugi aš galėjau už tokią nesąmonę balsuoti?

- Ko gero, jei ne pauzė profesiniame gyvenime, tebegyventumėte neįrengtuose namuose?

L.A.: Jie iki šiol nėra baigti įrengti, bet kitaip tikriausiai ir būti negali, nes namų kūrimas – ne vienkartinis veiksmas, greičiau - procesas. Be to, aš nemėgstu rutinos: jei negaliu daugiau, tai nors gėles namuose perstumdau į kitas vietas. Abu daug dirbame, išvažiuojame iš namų anksti rytą, gerai, jei susirenkame prieš "Panoramą". Bet galime sau tą leisti - namuose nėra mažų vaikų, gyvename su tėvais, kurie yra pakankamai energingi ir sveiki. Pasirūpina net tik savimi, bet ir namais.

Kita vertus, niekada neturėjome tiek laisvo laiko kaip pastaraisiais metais. Net juokas ima - dabar pažiūrime visus filmus, matėme visas "Žiedų valdovo" serijas, o anksčiau kinas mums neegzistavo. Randame laiko ir pasportuoti - šeštadieniais abu žaidžiame lauko tenisą: Vidmantas, gerokai labiau patyręs, nusileido iš savo aukštumų iki mano žemumų, aš dar lankau ir treniruoklių salę.

Atradome Lietuvoje vietų, kurių nežinojome. Prieš kelias savaites džiaugėmės Birštono kalnais. Važinėjomės rogėmis, išbandėme kalnų slides - pirmą kartą gyvenime. Anksčiau neturėdavome atostogų, dabar jau esame aplankę Šiaurės Afriką, Kretą, ne kartą per metus būtinai nuvykstame prie Baltijos.

- Ar esate išmokę nelengvo meno nesinešti profesinių, viešojo gyvenimo problemų į namus?

V.Ž.: Ko gero, apie savo darbus su Laima nesikalbame.

L.A.: Kalbamės, ir dar kiek (juokiasi). Net juokais kreipiamės vienas į kitą pareigybėmis - labas, ponia dekane, labas, advokate. Pirmas klausimas vakare - kas naujo pas tave, kaip sekėsi darbe?

Tačiau nesklandumų stengiamės vienas kitam neužkrauti. Kad kažkas yra blogai, galiu suprasti tik iš Vidmanto veido. Dar kai į darbo pabaigą paskambina ir pasiūlo pavakarieniauti mieste - paprastai renkamės "Neringą", - žinau, kad jam buvo nelengva diena.

Bet kad ir kuo dirbtume ar net kai būsime tik močiutė ir senelis, esu tikra, kalbų apie politiką neišvengsime. Net išvažiavę atostogauti į Tunisą negalime liautis vertinti politinių klausimų, problemų. Atsimenu, iš visko, ką pasakojo gidė, mums įdomiausia buvo jos pasakojimo dalis apie Tuniso švietimo politiką.

- Mes, žurnalistai, anuomet įsidėmėjome jus ir dėl to, kad buvote viena iš sunkiausiai prakalbinamų apie privatų gyvenimą pora, nepavyko padaryti sensacijos ir iš jųdviejų vestuvių, nes kruopščiai jas slėpėte. Tai - keistoka pozicija šiais laikais, kai daugelis viešajame gyvenime dalyvaujančių asmenų iš kiekvienos smulkmenos stengiasi žūtbūt pasidaryti reklamą, užsitikrinti vietą žurnalų viršeliuose.

L.A.: Apie vestuves nežinojo ne tik žurnalistai, bet ir kolegos Seime, išskyrus vieną. Vos išėjome iš Santuokų rūmų, matome, ateina Emanuelis Zingeris. Sutriko, ėmė kažką teisintis, suskubo pasakyti einąs į Seimą. Nė nesusimąstė, o ką gi mes čia veikiame. Kitą dieną kolegos mus pasveikino Seime, o Emanuelis buvo apstulbęs. Prisipažino, kad sutikęs mus išsigando būsiąs demaskuotas, nes tuo metu turėjo dalyvauti posėdyje, jautėsi tarsi pabėgęs iš mokyklos.

- Ar nepakeitėte ekstravagantiškojo savo namų interjero? Tebegyvenate tarp neįprastomis spalvomis dažytų sienų? Kas lėmė netradicinį požiūrį į gyvenamąją aplinką? Ar mėgstate gėles, gyvūnus?

L.A.: Architektas labai atkalbinėjo, kai Vidmantas užsispyrė miegamojo sienas nudažyti kosmine mėlyna spalva, sakė: "tarp tokių sienų jūsų žmona bus mėlyna, negi to norite?" Bet rinktis oranžinę spalvą vis vien neįtikino.

Pamažu pripratau prie mėlynos, astralo, spalvos. Nuostabiausias laikas - pavasaris. Kai įeinu į mėlyną kambarį ir matau už lango baltai žydinčias obelis ir besileidžiančią saulę, kaskart pagalvoju, kaip gaila, kad Dievas man nedavė dovanos matomą vaizdą perteikti spalvomis.

V.Ž.: Toks grožis skatina galvoti, koks žmogus esi mažas prieš kosminę galybę, kokia yra Kūrėjo galia.

Beje, Laimos tėvai atsivežė iš Druskininkų šunį. Kai Laima sakydavo, koks jis protingas, pašiepdavau, sakydavau, gal užriškime kaklaraištį, tai bus profesorius. Bet dabar pastebiu, kad su juo galima susikalbėti kaip su žmogumi, jis viską supranta, tik kalbėti nemoka.

- Ar pasiteisino sprendimas pasikviesti kartu gyventi garbaus amžiaus ponios Laimos tėvelius? Ką manote apie į Lietuvą ateinančią Vakarų madą įkurdinti savo tėvus senelių namuose?

V.Ž.: Man patinka tėvų požiūris, kad reikia gyventi kuo kukliau, naudoti tik tiek, kiek būtinai reikia. Tėvas, jei Laima nusiperka brangesnį daiktą, būtinai paklausia, kiek kainavo. Jis labai inteligentiškas žmogus, nesu girdėjęs, kad būtų pakėlęs balsą.

Gieda Pilaitės bažnyčios chore, čia, Vilniuje, išmoko groti akordeonu, baigė kompiuterių kursus, tapo pačiu tikriausiu internautu.

L.A.: Tėvai, nesvarbu, kiek metų jų vaikams, laiko juos vaikais, ir tiek. Vakare, jei ilgiau negrįžtu, parvažiavusi randu atidarytus vartus, tėvuką trypinėjantį prie durų: "Kur tu taip ilgai buvai?" Kai primenu, kad aš jau seniai užaugusi, sako šito niekada nesuprasiąs. Tėčiui šiemet sukaks 78-eri, mamai - 74 metai, bet kol kas ne mes jais, o jie mumis daugiau rūpinasi.

Labiausiai baiminausi, kaip jie, sugrįžus iš tremties beveik penkiasdešimt metų pragyvenę Druskininkuose, apsipras didmiestyje. Tuo tarpu jie jau po kelių mėnesių pasijuto taip, tarsi būtų čia praleidę visą gyvenimą. Nuogąstavau, kaip su mumis visais bus Vidmantui, laimė, be reikalo. Gyvename draugiškai - sekmadieniais, kai Vidmantas parveža tėvus iš bažnyčios, visi kartu nuvažiuojame į miestą pietauti, ką tik kartu buvome Birštone - mes slidinėjome, jie vaikščiojo Nemuno pakrantėmis.

Manau, ir Lietuvoje kuo toliau, tuo daugiau bus senelių namų. Ar žmonės rinksis juos, ar gyvens kelios kartos vienuose namuose, labai priklauso nuo santykių šeimoje. Pažįstu garbaus amžiaus žmonių, kurie sako nenorintys gyventi su vaikais. Nors mano giminėje tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Mano pusseserės gyvena kartu su mamomis, aš irgi esu laiminga, būdama su tėvais.

V.Ž.: Turime sąlygas būti kartu. Ir tėvai, ir mes, nors gyvename kartu, esame pakankamai nepriklausomi - atskiri kambariai, atskiros vonios.

- Ką veikia Jūsų vaikai, kurių susilaukėte ankstesnėse santuokose?

L.A.: Šarūnas šiemet baigia universitetą Didžiojoje Britanijoje. Labai džiaugiuosi, kad jau nedaug liko, nes jo studijos - brangus malonumas. Įtikinėjome, kad liktų Lietuvoje, kad mūsų universitetai labai geri, bet studijuoti užsienyje buvo didelis jo noras. Turėjau apsispręsti - važinėju labai prasta mašina, vaikštau prastesniais drabužiais, nėra lengva, bet tai rimta investicija į Šarūno ateitį.

Išsiskyrėme siaubingai - pasislėpusi verkiau, sapnuodavau kiekvieną naktį, neradau ramybės. Per pirmąsias Kalėdas grįžti namo jis negalėjo. Pagalvojau, neištversiu - mes čia visi kartu, o ten vaikas visiškai vienas. Sėdau į lėktuvą, Kūčias valgiau su Šarūnu Mančesteryje, o antrą Kalėdų dieną čia, Vilniuje, jau sėdau prie stalo su namiškiais.

V.Ž.: Jurgita, kaip ir Šarūnas, studijuoja ekonomiką, tik ne Britanijoje, o Vilniuje, dirba Teisės universitete. Gediminas - verslininkas, seniai mane pranokęs. Jis baigė verslo vadybą Gedimino technikos universitete, nuo pirmo kurso dirba. Šiuo metu vadovauja skolų išieškojimo bendrovei. Jis man vis sako: "Tėvai, tau pasisekė, tau manęs nereikia remti nuo pirmo kurso". Tai tiesa, o Jurgita, sakyčiau, išsiverčia, bet ne visai. Padedu - mergaitei juk reikia daugiau negu berniukui.

- Pone Vidmantai, teko girdėti, kad Jūsų darbo kabinete esama nemažai rytietiškų akcentų. Esate Tibeto rėmimo grupės narys. Ką Jums reiškia Rytai ir iš jų atkeliavę daiktai? Ar tai - tiesiog egzotiškos interjero detalės, ar Jūsų pomėgius atspindintys simboliai? Ar pats esate keliavęs po Rytų šalis?

V.Ž.: Labai norėčiau ten nuvažiuoti, bet dar nebuvo galimybės. Mane traukia Rytų filosofija, daug skaitau, mano požiūriu, išmintis atkeliauja iš Rytų.

- Ar pasitaiko atvejų, kad advokato klientai atsidėkotų dovanėlėmis? Teko girdėti, kad Jūsų biure stovi įspūdingo dydžio tauraus gėrimo butelis. Galbūt tai - garbaus svečio arba kliento atsidėkojimo ženklas?

V.Ž.: Gavome jį įkurtuvių proga, tik kad jų atšvęsti niekaip neprisiruošiame. Išties labai didelis butelis tebestovi pilnas.

Su tomis dovanomis būna įvairiai. Tarkim, vakar buvo užėjusi viena klientė, sudėtingai gyvenanti moteris. Man pavyko nepakylant nuo darbo stalo išspręsti jos problemą. Atsisakiau atlygio. Buvo maloni staigmena, kai ji man padovanojo savo tapytą paveikslėlį.

Užuot ėmęs iš vargano žmogaus, verčiau sulygstu daugiau su tuo, kuris tikrai gali mokėti.

Jūratė Kiliulienė