Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie darbą

« Atgal

2004-05-07
Naujų vilčių metas?

Rašytojo Adolfo Strakšio pašnekesys su Kovo 11-osios akto signatare, Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekane Dr. Laima Andrikiene

A.S.: Nubundam gegužės 1-osios šeštadienio rytą – saulė ta pati, žolė ta pati, Vilniaus stogai tie patys, ir mes patys tarsi tokie pat, bet jau ir ne tokie pat….

L.A.: Teisingai pasakėte, labai teisingai! Mes tarsi tokie pat, bet jau ir ne tokie pat. Mes – jau Europos Sąjungoje! O šiaip juk aišku, kad mes gyvename vis greitėjančiame, vis triukšmingesniame pasaulyje, kur sukasi įvykių kaleidoskopas, kur neįmanoma viską pamatyti, išgirsti, perskaityti. Žalia žolė, Vilniaus stogai – tai tik pastovumo simboliai, o visa kita aplinkui keičiasi, lekia, skrieja, ir savęs nepamesti šiame beprotiškame, beprotiškame, beprotiškame pasaulyje tikrai nelengva. Gal reikia bent žolės stiebelio įsikibti, kad save atpažinti, savęs nepamesti... .

Užeinu antradienį į Seimą – kiekvienas seimorius nešasi po elektros lemputę – radę kartu su nutarimais ant stalo kiekvienam padėtas, todėl juokauja – Iljičiaus lemputės. Ar nenusipiginam? .

Aš nelabai žinau, kodėl Seimo nariams lemputės buvo išdalintos. Tikriausiai jos buvo skirtos tai akcijai, kurią reklamavo televizija, kad balandžio trisdešimtosios naktį Lietuva taptų šviesiausia Europos valstybe. Tegul, žmonės visaip linksminasi, visokių būdų sugalvoja. Juk nuo senovės Romos laikų žmonėms reikėjo duonos ir reginių. To jie reikalaudavo iš savo imperatoriaus, ir kuris sugebėdavo šito gero duoti daugiau, būdavo populiarus ir ilgaamžis valdovas. Vargas buvo tiems išrinktiesiems, kurie to nemokėdavo organizuoti. Taigi, matyt, ne daug kas iš esmės pasikeitė po saule, žmogaus prigimtis pasiliko ta pati, ir viskas, kas žmogiška, mums nesvetima - švenčiame kaip mokame. .

Taip, priėmimą į Europos Sąjungą sutikome triukšmingai – daug triukšmingiau nei nepriklausomybės atkūrimą. Bet ar esame tokie, kokie turėtume būti? .

Manau, visai suprantama, kad įstojimą į Europos Sąjungą sutikome triukšmingiau nei Nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais. .

Juk mes esame laisvi žmonės, pabrėžiu – laisvi! O tuomet, 1990-aisiais, dar buvo tiek įšalo, netikrumo, net baimės: kas dabar bus? Kokių žingsnių imsis Maskva? Ar išgirs Lietuvą laisvasis pasaulis, jei mums bus labai sunku, jei Gorbačiovas čia atsiųs tankus!? .

Gerai prisimenu ilgus, iki vėlumos užtrunkančius posėdžius Aukščiausiojoje Taryboje, nerimą, kiekvienos Lietuvą remiančios žinios iš pasaulio laukimą, susitikimus su žmonėmis kaimuose ir miesteliuose, jų džiaugsmą, kad Nepriklausomybė atkurta, bet kartu ir nerimą: ar išgyvensime, ar neuždusins mūsų Nepriklausomybės dar lopšyje?.. .

Skandalas lydi skandalą. Senukų žudynės, prievartavimai, kasdienė ir šventinė korupcija, suktybės, ir galvoju: negi dėl viso to kaltas liūdnai pagarsėjęs ar liūdnai pagarsintas Rolandas Paksas? Ar visam tam blogiui padėtas pamatas tik per praėjusius Prezidento rinkimus? Skandalai lydi mus visus tuos keturiolika nepriklausomybės metų, bet kažkodėl juos pamatėme tik dabar ir nusišluostėme rankas į vieną žmogų, kuris buvo kitoks. .

Naivu būtų manyti ar sakyti, kad dėl visų Lietuvos blogybių kaltas Rolandas Paksas. Ir nemanau, kad jis vienintelis kaip avinėlis buvo paaukotas, kad į jį vienintelį buvo nusišluostytos, tik ne rankos, o kojos. Tokių avinėlių buvo ir anksčiau, tik jie buvo ne prezidentai, o viso labo kokie ministrai ar dar žemiau sėdintys. Čia labai norėčiau pacituoti mūsų klasiką Justiną Marcinkevičių: „Istoriją stiprieji rašo, silpnieji – trąšos” („Katedra”). .

O dėl skandalų per visus keturiolika Nepriklausomybės metų, tai galėčiau pasakyti, kad mane kiek stebina Jūsų supratimas: juk mes abu, kurie ne vakar esame gimę, puikiai žinome, kad skandalų buvo, yra ir bus visada ir visur, ne tik Lietuvoje. Jų buvo nė kiek nemažiau ir prieš Nepriklausomybės atkūrimą, tik dauguma apie tai nežinojome, nes spauda paleisdavo į gyvenimą tik geras žinias, apybraižos buvo spausdinamos tik apie visokius pirmūnus, išradėjus, menininkus, mokslininkus, o blogos naujienos – apie supuvusį kapitalizmą, blogą negrų gyvenimą Amerikoje ir artėjantį pasaulinio imperializmo krachą. O tokių perliukų, kaip Jūsų „Juodo kumelio plovimas” ar Kazio Sajos „Mamutų medžioklė”, buvo vienetai (kiti gal irgi apie tai rašė, bet laikė tą kūrybą stalčiuose). .

Tad ko mes nuėjome į Europos Sąjungą su šitokia savo biografija? O gal visos Europos biografija šitokia? .

Mūsų tautos biografija – graži ir garbinga. Ir nėra jokios priežasties jos gėdintis ar baidytis. Vienas filosofas man šiandien pasakė įdomią mintį: gėda yra pyktis, nukreiptas į save, ir kaip ir kiekvienas pyktis yra praeinantis dalykas. .

O Europos biografija iki pat 1950 m. buvo karų, kovų, įtakos sferų, jei norite – konfliktų ir skandalų istorija ar biografija. Dabar jau daugiau nei penkiasdešimt metų Europa gyvena be karų, ir todėl Europos Sąjunga, kurios pagrindinė misija ir buvo ši – taiki ir stabili Europa, yra verta pagyrimo. .

Sakau šiuos žodžius, o taip norėtųsi ir vėl pacituoti Justiną Marcinkevičių, du jo poemos veikėjus, Juodąjį ir Baltąjį metraštininkus. Aš nenoriu būti Juoduoju metraštininku, nors tiesa ir tai, kad poemoje Juodasis metraštininkas nužudo Baltąjį, ir gyventi lieka Juodojo „tiesa”… .

Jūsų tėvas – gulagų kalinys. Ką jis mano apie tai, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje. Mums likimo lemta būti tokiais, o jiems buvo lemta būti kitokiais? Kas gi tvarko žmonių protus ir jų gyvenimus? .

Mano Tėtis, kuris balandžio pabaigoje atšventė 78-ąjį gimtadienį, dažnai sako: „Ech, Laimyte, kad taip man būtų bent 20 metų mažiau nei yra. Koks puikus būtų gyvenimas!” Bet Tėtis laimingas, kad sulaukė laisvos Lietuvos, kad mes jau NATO ir Europos Sąjungoje. O jei aš imu burbėti, kad kas nors yra negerai ar kad ko nors trūksta, tai paprastai sulaukiu atsakymo: dirbk, stenkis, ir bus gerai. .

Kiekviena tauta, esu įsitikinęs, sulig savimi. Turime atmesti – mes atėję iš kitos sistemos ir tuo viską pateisinti. Būtų pernelyg bolševikiška. Tad kokie mes pasauliui – dori, ištikimi, pareigingi, sumanūs, perspektyvūs, grynuoliai? .

Apskritai sunku vertinti lietuvius, nes aš taip pat lietuvė, todėl vertinimas bus daugiau ar mažiau subjektyvus. Juk labai nelengva pažvelgti į save iš šalies! Dažniausiai vertinant save arba užsiimama saviplaka, kritika, arba perdėtu savęs aukštinimu, idealizavimu. .

Mano supratimu, gerieji lietuvių bruožai lyginant su kitais europiečiais yra palyginus geras išprusimas, išsilavinimas. Lyginant kalbų mokėjimą taip pat nesame kokie atsilikėliai: kiekvienas mano kartos lietuvis kalba ne tik rusiškai, bet ir angliškai, vokiškai ar bent lenkiškai, tegul ne labai gerai, bet kalba. Todėl lyginant su kokiu nors belgu ar olandu, kuris kalba prancūziškai, angliškai, vokiškai ir dar, pavyzdžiui, flamandiškai, kalbų kiekiu gal ir susilygintume, bet su tokiu piliečiu bendrauti būtų sunku, nes kalbos, kuriomis galime susikalbėti, yra skirtingos (bendra kalba gal būtų anglų ar vokiečių, bet jei ir tų gerai nemoki, tai tuomet bendravimas būtų nevykęs). .

Ar lietuviai provincialūs? Manau, kad taip, ir kažin ar gali būti kitaip. Ir nors pagal dydį esame (būsime) vidutinė Europos Sąjungos valstybė, esame pakraštys, prie sienos su Rusija ir Baltarusija, kur yra jau kitas pasaulis, kitos vertybės, už sienos – rytai. Mūsų provincialumas pasireiškia daug kuo: savo vietinių problemų sureikšminimu, nesugebėjimu mąstyti globaliai (Think globally, act locally!), nesugebėjimu objektyviai įvertinti savo norų kitų valstybių ar tautų interesų kontekste. .

Labai ryškus to pavyzdys (teatleidžia man žurnalistai, bet tai bus akmenėlis į jų darželį): kai paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius, kuris čia viešėjo mūsų įsijungimo į aljansą proga, ir didžiausių laikraščių, ir TV žurnalistai jį klausinėjo apie …Paksą (užduodami penkis klausimus iš eilės apie paksogeitą ir sulaukdami to paties atsakymo, kad tai ne NATO reikalas ir pan.), vietoj to, kad paklaustų apie NATO, naujus organizacijos uždavinius jai išsiplėtus, NATO – Rusijos santykių vystymąsi po NATO plėtros, Lietuvos funkcijas ir įsipareigojimus tapus aljanso nare. Šiuo atveju žurnalistų pademonstruotas provincialus elgesys yra aptartinas, nes paprasti Lietuvos piliečiai su tokiais aukštais svečiais nesusitinka, jų garbūs svečiai nemato, o žurnalistai formuoja Lietuvos įvaizdį ne ką mažiau už politikus. .

Ar lietuviai darbštūs? Gal ir ne tinginiai, bet galėtų būti aktyvesni, iniciatyvesni, drąsesni kitataučių apsuptyje. .

O gal reikėjo luktert ir išaugt bent jau iki prancūzų? Jie buvo geresni, kai kartu su amžinais savo priešais vokiečiais kūrė šią Sąjungą? Bet atskrido NATO naikintuvai į Šiaulius, ir pirmiausia, kuo lakūnai susidomėjo pas mus, buvo pigi degtinė, pigios prostitutės ir pigūs chuliganai. Tokie jie mums neša šviesą ir europinį gyvenimo būdą? .

Taigi dar vienas bruožas, labai būdingas lietuviams – mes esame niurgzliai, savigraužos, amžinai nepatenkinti, nemokame džiaugtis savo pasiekimais, linkę sureikšminti ir demonstruoti savo nesėkmes, nemokame padėkoti žmonėms už jų gerus darbus. Amžinu nepasitenkinimu ir niurzgėjimu esame panašūs į savo kaimynus lenkus, tik jie linkę dar ir demonstruoti pasididžiavimą savimi ir Lenkija (lenkiškas honoras!), o mes linkę pamenkinti ir save, ir savo valstybę. Gal čia derėtų paminėti ir tai, kad patriotizmas, tautiškumas bent jau visuomenės daliai tapo nemadingais, tuo tarpu anglas, vokietis, prancūzas to visiškai nesigėdija, ir dažnai pasakys, kad geriausia yra tai, kas yra angliška, vokiška ar prancūziška. .

O dėl NATO lakūnų, tai kad Jūs, vyrai, nesvarbu, lietuviai ar belgai, bet mėgstate ir alų, ir vyną, ir gražias merginas, ir kitokius gyvenimo malonumus. Bet tų NATO lakūnų, nukentėjusiųjų nuo Šiaulių chuliganų, man vis dėlto gaila. Ir gėda dėl mūsų vietinių „aktyvistų”. .

Sakykit, kas bus – pensininkas, norėdamas nusipirkti butelį degtinės, turi dokumentaliai įrodinėti, kad yra pilnametis? Toks mūsų mentalitetas ar tokia gyvenimo logika? .

Nei mentalitetas, nei gyvenimo logika, o didžiųjų prekybos tinklų siekis dar kartą pakeisti alkoholio ir tabako kontrolės įstatymą taip, kad ir vėl šiuos gaminius galėtų pirkti bet kas, net ir keturiolikmetis ar dar jaunesnis. Juk nuo gegužės 1-osios įsigaliosiantis įstatymas nereikalauja absurdiškų dalykų. Ten viso labo parašyta, kad jei pardavėjui kyla įtarimų dėl pirkėjo amžiaus – pilnametis jis ar ne – pardavėjas gali paprašyti parodyti asmens dokumentą. Dabar gi didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse pakabinti panašaus turinio skelbimai (kas gali paneigti galimybę, kad jie nesusitarė tarpusavyje?), kad mes visi, ir keturiasdešimtmečiai, ir šešiasdešimtmečiai turėsime rodyti asmens dokumentus, pirkdami butelį degtinės ar vyno. Vertinu tai kaip tyčiojimąsi iš žmonių, kaip visuomenės interesų nepaisymą: juk mes visi nenorime, kad girti paaugliai šlaistytųsi gatvėmis. Tai kodėl nepadėti to išvengti? Tai būtų galima padaryti įgyvendinant įstatymą ir laikantis sveiko proto. Kažkam jo šiuo atveju pritrūko, bet tikrai ne įstatymų leidėjui, ne Seimui. .

Kiekviena priklausomybė reiškia dalies nepriklausomybės praradimą. Ką mes pirmiausia konkrečiai praradome įstoję į Europos Sąjungą? Propagandistai sakė viena, o gyvenimas sako kita. Ką? .

Adolfai, o ką Tu praradai vedęs savo žmoną, su kuria susilaukėte vaikų, užauginote juos, į gyvenimą išleidote, ir su kuria nugyvensite gražų, ilgą, laimingą gyvenimą? Man atrodo, Jūs nieko nepraradote, greičiau atradote: pastovumą, laimę, saugumo jausmą, kita vertus – įgijote stiprų atsakomybės jausmą už artimiausius, už šeimos narius, už Jūsų vaikų ir anūkų ateitį. Taip ir su Europos Sąjunga. Ir nemaišykite – tai tikrai ne Sovietų Sąjunga, ta buvo ant kitų pamatų, kitais principais, kitomis vertybėmis remiantis sukurta. .

Šeštadienį įžengėme į kitokio gyvenimo pasaulį. Kokie mes būsime, tarkim, dar po keturiolikos metų? .

Atsakymas aiškus: būsime keturiolika metų senesni, kai kurių šioje ašarų pakalnėje jau nebebus, bus iškeliavę į amžinosios medžioklės plotus. Mūsų vaikai bus jau paaugę ar visai suaugę. O jei klausiate, kokia tuomet bus Europos Sąjunga, tai spėčiau, kad ji bus dar didesnė, joje bus ir Rumunija, Bulgarija, galimas dalykas – Turkija. Jau po šio išsiplėtimo Europos Sąjungos rinka tampa didžiausia (455 milijonai gyventojų), o po naujų šalių įsijungimo bus dar didesnė. Tikriausiai žinote, kad Europos Sąjunga iki 2010 metų siekia konkurencinėje kovoje įveikti ne tik Ameriką, bet ir Azijos „tigrus” – Japoniją, Singapūrą, siekia tapti galingiausiu pasaulio regionu, todėl po keturiolikos metų galėsime vertinti, ar mums tai pavyko. .

O kokia tada bus ponia Laima Andrikienė? Tik žila senutė, sūpuojanti būrį anūkų? .

Jau dabar žila, bet dar ne senutė! Tuomet, po keturiolikos metų, man bus šešiasdešimt (jei, žinoma, Dievulis leis sulaukti tokių metų). Tikiu, kad turėsiu anūkų, stengsiuosi būti gera ir moderni močiutė. Bandysiu susigaudyti visokiose naujovėse, įsiklausyti į jaunimo muzikos ritmus, bet žinau, kad ir kokie puikūs jie būtų, visada ilgėsiuosi savo jaunystės posmų, dainų, eilių. Juk visa, kas gražiausia, įvyksta pavasarį. Gyvenimo pavasarį. Ir tuomet, kai būna labai sunku, geriausia bent mintimis grįžti į vaikystę, jaunystę, studijų metus, tuos laikus, kai vaikai buvo maži, net jei tuo metu ir nebuvo ypatingų turtų, pinigų pertekliaus. Pažadėkite pasikalbėti su manimi taip kaip šiandien po keturiolikos metų, gerai? .

Ačiū už pokalbį, ponia Laima.