Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie darbą

« Atgal

2008-08-22
K.Kirtiklis: Vertybės ir politika

Kęstas Kirtiklis
VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros doktorantas


Vertybės ir politika

Autoritetingiausias informacijos apie lietuvių kalbą šaltinis „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ išvardina keletą žodžio vertybė reikšmių: (1) vertas, brangus daiktas ar dalykas; (2) vertė, vertumas; (3) teigiama ypatybė; (4) aukštas rangas, padėtis.

Toks daugiareikšmiškumas mažų mažiausiai trikdo, autoritetingasis šaltinis, užuot viską tvarkingai sudėliojęs į lentynėles bei stalčiukus ir buvęs „vadovu pasimetusiajam“, atrodytų, tik dar labiau pastarąjį išmuša iš vėžių.

Kas gi tos vertybės?

Pirmasis ateinantis galvon atsakymas kuo aiškiausiai nukreipia etikos, moralės filosofijos ir joje jau seniai svarstomos problematikos link. Kaip turėčiau gyventi, kaip turėčiau elgtis, - klausia moralės filosofai ir pateikia kuo įvairiausių atsakymų, nuo konkrečių elgsenos orientyrų, vadinamų dorybėmis (Aristotelis), iki labai abstraktaus principo, jog tavo elgesys galėtų tapti visuotine elgesio norma (I. Kantas).

Tačiau pasaulyje, kuriame gyvename, vertybėmis laikoma ne vien tai, o gal net visai ne tai. Mokslininkai antropologai sako, jog vertybės - tai ne tik elgesio principai, bet ir apskritai viskas, ką individai laiko svarbiu ir į ką orientuodamiesi gyvena savuosius gyvenimus. Ilgą laiką (bent jau iš principo) sietos su individais, šiuo požiūriu regimos vertybės įgauna ir socialinę dimensiją. Vietoje žodžio vertybė šiame kontekste mieliau vartojamas žodis vertė.

Na, o vertė kasdienėje vartosenoje visų pirma suprantama kaip pinigų pajėgumas išmatuoti visus daiktus. Tokia termino transformacija ne tik leidžia geriau suvokti vertybių sampratos pokyčius moderniojoje sąmonėje, bet ir gražina į „Didįjį Lietuvių kalbos žodyną“, kuriame pirmoji reikšmė nusako vertybę kaip brangų daiktą.

Tačiau viduje tokiai sampratai priešinasi viltis, jog visgi ne visos vertybės gali būti sėkmingai paverstos vertėmis. Žinoma, juk esama ir, matyt, šiandienėje Lietuvoje ne pačius geriausius laikus išgyvenančių kultūros vertybių, kurių vertybės ir vertės santykis pernelyg dažnai nesuprantamas tik vertėmis operuojančiam protui.

Taigi, vertybės visur – ekonomikoje, kultūroje, o politikoje, trečiojoje svarbioje visuomeninio gyvenimo srityje, kokią vietą ir reikšmę vertybės užima ten?

Į šį keblų klausimą bando atsakyti Laimos Andrikienės sudarytos knygos „Vertybės ir politika“ tekstų autoriai (knyga parengta 2007-ųjų gegužę vykusioje tarptautinėje konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu).

Apie politikos ir vertybių santykį kalbėti galima įvairiai. Politikos filosofai dažnai klausia, ar esama kokių nors specifiškai politinių vertybių? Kartais tvirtinama, jog Machiavellis į šį klausimą atsakęs teigiamai ir liepęs valdantiesiems šias vertybės kelti aukščiau visų kitų. Kiti politikos filosofai tuo nėra tikri. Vertybės nesančios nei politinės, nei kokios kitokios, jos bendresnės nei bet kokie konkretūs būdai jas perteikti (įskaitant ir politiką). Pastarosios nuostatos laikosi ir šio leidinio tekstų autoriai. Tačiau to nepakanka. Kalbėti apie vertybes abstrakčiai yra gana keblu, ypač pasirinkus taikomąjį aspektą. Čia būtiniausiai reikalingi vertybių turiniai.

Didžiuma autorių vertybių turinio šaltiniu renkasi laiko patikrintą krikščioniškąjį Europos paveldą, išpažindami pagrindinėmis vertybėmis esant laisvę, solidarumą, dosnumą, subsidiarumą. Toks atsigręžimas į krikščioniškąją Europą yra vertingas ne tik patikimumu, dėmesys jam lokalizuoja Lietuvos problematiką europietiškos politinės kultūros kontekste ir padeda išvengti šiuo atveju visiškai nenaudingo hipertrofuoto išskirtinumo ar, dar blogiau, provincialumo jausmo. Tekstų autoriai, nepaisant to, jog esama ne vien krikščioniškąsias pozicijas atstovaujančiųjų, sutaria, jog laisvė, gerovė ar klestėjimas neįmanomi be juos koreguojančių, suvaldančių, nukreipiančių vertybinių normų. Lygiai taip pat jie yra vieningi ir kitu aspektu, būtent pripažindami, jog vertybių ir politikos santykyje nevalia išskirtinai vadovautis minėtąja ketvirtąja žodžio vertybė reikšme (aukštas rangas, padėtis) ir pačią valdžią paversti didžiausiąja vertybe, o visą politinę visuomeninio gyvenimo sferą - vien tik kovos dėl galios lauku. Vertybės yra tai, kas kreipia politiką bendrojo gėrio kūrimo linkme, kas teikia galią jį kurti, o ne pati galia.

Deja, kasdienybė, pasaulis, kuriame gyvename, nė vieno autoriaus nenuteikia pernelyg optimistiškai ir pagrindinis kylantis klausimas yra kaip perteikti šias vertybes pasauliui, kur viską lemia vertės, kaip jomis grįsti politiką, o tuo pačiu ir kitas socialinio gyvenimo sritis? Ar krikščioniškosios vertybės suvoktinos kaip priešprieša šiuolaikiniam pasauliui, popiežiaus Jono Pauliaus II išreikšta gyvybės ir mirties kultūrų vaizdiniais, ar įmanomas vaisingas bendradarbiavimas tarp skirtingas vertybines nuostatas turinčių pozicijų? Ar krikščioniškosios vertybės turėtų būti laikomos vienintelėmis?

Vargu, ar galima vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus, o net jei ir būtų įmanoma, vargu, ar tokie vienareikšmiai atsakymai būtų vaisingi praktiniame politiniame gyvenime. Tad knygoje surinktų tekstų autoriai, žinomi Lietuvos ir Europos politikai, dvasininkai, filosofai, žurnalistai, teisininkai siekia pateikti orientyrus vertybių ir politikos sambūviui, kartais griebdamiesi analizės priemonių, kartais aistringai gindami savąją poziciją, tačiau išlaikydami pagarbą kitaip manantiems ir pamatinę dialogo galimybę. Juk politika ir yra ne tankų ir naftos, bet dialogo sritis.

www.balsas.lt (2008 08 25)