Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie darbą

« Atgal

2008-03-31
L. Andrikienė: „Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia"

Laimos Andrikienės interviu „Lietuvos žinioms”

2008 m. kovo 30 d.

Esate viena žinomiausių Lietuvos moterų politikių. Kaip Jums pavyko susigyventi su tokiu svarbiu vaidmeniu? Kuo Jus įpareigoja toks statusas?

LLA: Negaliu paneigti: esu žinoma Lietuvoje (ir ne tik joje), žmonės mane atpažįsta gatvėje ar kur kitur bebūčiau. Esu viešas asmuo, girdimas per radiją, matomas per televiziją, todėl dažnas jaučiasi mane net gerai pažįstantis. Gatvėje, kavinėje, parduotuvėje, oro uoste ar lėktuve daugelis sveikinasi, ir galiu iš akių, veido galiu matyti, kad žmogus pasveikino mane intuityviai tarsi seną gerą pažįstamą, nors mes su juo tikriausiai iki tol nė karto nebuvome susitikę. Tai neabejotinai įpareigoja visada būti pasirengusiai ne tik sveikintis, bet ir kalbėtis, šypsotis, bendrauti. Kartais tai būna malonu, kartais – nelabai, ypač jei esu pavargusi ar tiesiog nekokios nuotaikos (juk esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima), tačiau savo nuotaikas ar problemas tenka grūsti gilyn, kad niekas nematytų, ir šypsotis, bendrauti, guosti, drąsinti...

Nesutikčiau su Jumis, kad atlieku kaži kokį svarbų vaidmenį. Darbas politikoje yra kaip ir kiekvienas kitas darbas. Pastaruosius štai jau beveik ketverius metus dirbu Europos Parlamente, į Lietuvą sugrįžtu tik savaitgaliais, per didžiąsias šventes ar atostogas, nesu nei ministrė, nei kokios partijos lyderė, todėl mano vaidmuo bent šiuo metu yra kuklus.

Koks buvo Jūsų kelias į politiką? Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

LLA: Spėju, kad anksčiau ar vėliau laisvoje Lietuvoje vistiek būčiau atėjusi į politiką. Tačiau atėjau anksčiau, ne vėliau. Atėjau pačioje pradžioje, kartu su Sąjūdžiu, 1988-ųjų birželio 3-ąją dalyvaudama Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimuose Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22-23 d., 1990-aisiais dalyvaudama rinkimuose, 1990-ųjų kovo 11-ąją balsuodama už Nepriklausomybės atkūrimą. Pasirinkimą nulėmė atsitiktinumas – Jurbarko tremtinių ir politinių kalinių organizacijos pasiūlymas kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą (toliau - AT), kurio sulaukiau 1989 m. gruodžio pabaigoje. Pasiūlymas, kurį priėmiau. Ir kaip mano buvęs kolega Aukščiausiojoje Taryboje, su kuriuo sėdėjome  greta istorinėje parlamento salėje, Eduardas Vilkas sakė, nuoga nėriau į dilgėles. Pabandykite įsivaizduoti, koks nuostabus jausmas...(juokiasi).

Dabar daugelis jaunų žmonių nė neįsivaizduoja, kokia buvo toji 1990-ųjų rinkiminė kampanija Lietuvos kaime: užrakintos kultūros namų durys, kad neįvyktų susitikimas su žmonėmis, prigirdyti jauni vyrai su basliais rankose belaukiantys tavęs prie salės durų, juodai balti pasenusia kopijavimo technika daryti maži plakatėliai, kuriuos klijavome ant senų storų medžių, nes prie kolūkio kontoros juos tuoj pat nuplėšdavo, kad negadintų nuotaikos ūkio vadovams, kurie rėmė rinkimuose dalyvaujantį rajono kompartijos pirmąjį sekretorių, ir t.t. Per susitikimus žmonių akyse – visko tiek daug: viltis ir džiaugsmas, kad Lietuva keliasi, o kartu – baimė, kad būsime parklupdyti dar kartą, kad bus imtasi represijų, kad būsime sutriuškinti, gal vėl tremiami. Ir prieš tokią auditoriją – aš, Laima, 32 metų moteris, mokslininkė, dar labai nedidelio berniuko mama, prieš kelis mėnesius pradėjusi dirbti Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojos K.Prunskienės padėjėja, be jokio politinio darbo patyrimo. Labai jaudindavausi prieš susitikimus, kuriuose man reikėdavo kalbėti, bet po kiekvieno pokalbio su paprastais kaimo žmonėmis dariausi ryžtingesnė, stipresnė, kietas riešutėlis bet kuriam oponentui.

Ar Jūsų šeima tam pritarė? Ar Jūsų giminėje buvo politikų?

LLA: Taip, šeima pritarė. Daugiau ir neturėjau su kuo tartis: vyras Rimvydas (jis mirė 1992 m.), Mama, Tėtė. Mano Šarūnėliui tada tebuvo 6 metai, jis buvo pirmokas, dar labai mažas patarėjas. Visi tėvų namuose Druskininkuose ir nutarėme, kad aš turiu dalyvauti rinkimuose, ir jei būsiu išrinkta į Aukščiausiąją Tarybą, tai tikrai balsuosiu už Nepriklausomybę. Lietuva turi būti laisva, ir suvereniteto SSRS sudėtyje, koks platus jis bebūtų,  mums nepakanka.

Tuomet nebuvo jokių garantijų, kad pavyks, kad apskritai Sąjūdis laimės rinkimus (juk viską savo rankose tvirtai laikė Komunistų partija su visu prievartos aparatu, Lietuva tebebuvo SSRS okupuota), kad AT turėsime daugumą, apskritai nebuvo jokių garantijų, kad rinkimai bus laisvi ir teisingi. Jei Sąjūdis būtų rinkimus pralaimėjęs, neabejoju – būtume sulaukę represijų, susidorojimo, jei ne fizinio, tai moralinio. Net ir Sąjūdžiui laimėjus daugelis signatarų buvo išmaudyti „purvo voniose”, o kokių gąsdinimų, nešvankių „pasiūlymų” sulaukdavome raštu ar telefonu, ypač moterys deputatės, bjauru ne tik pakartoti, bet ir prisiminti...

Mūsų giminėje politikų nebuvo, o ir iš kur, jei sovietmečiu nė vienas per kompartiją karjeros nedarė?! Tarpukariu, laisvoje Lietuvoje mano senelis, Mamos tėvas, gyvenęs Dzūkijoje, buvo kelių kaimų – Liškiavos, Žeimių, Aušrinės - seniūnas. Senelis be gimtosios kalbėjo dar keliomis kalbomis, seniūnu jį žmonės rinko ir laisvoje Lietuvoje, ir, kaip sakoma, prie vokiečių. Tik komunistams jis neįtiko: rusams sugrįžus Liškiavos komjaunuoliai atėmė ir iš namų išsivežė valstybės vėliavą, „Valstybės žinių” leidinius, antspaudą, seniūnijos dokumentus, paaiškinę: „Gana, priponavai!”. Senelis po kelerių metų mirė, o šeima – žmona (mano Močiutė) su vaikais – dviem dukterimis ir dviem sūnumis, kurie jau buvo vedę, ir mažučiais anūkais iškeliavo į Sibirą „perauklėjimui”. Mano Mama tuomet buvo 22 metų, jauna kaimo mokytoja ir studentė, Vilniaus pedagoginiame institute studijavusi prancūzų kalbą.

Mano Tėtė, Palangos gimnazijos gimnazistas, už priklausymą Lietuvos laisvės armijai (LLA) 1946 m. karinio tribunolo buvo nuteistas 7 metams lagerio (kuriuos išbuvo, kaip buvę politiniai kaliniai sako, nuo skambučio iki skambučio) ir dar penkeriems metams be teisių (tremties).

Visa tai kartu sudėjus man, mūsų giminei yra pati geriausia ir pati tikriausia politika. Nemanau, kad tokioje šeimoje užaugusi galėjau pasirinkti kitaip.

Ar politika pakeitė Jūsų charakterį? Ar tai turėjo įtakos Jūsų asmeniniam gyvenimui?

LLA: Žinoma, neabejotinai! Ir charakterį pakoregavo, ir asmeninį gyvenimą reguliavo (ir tebereguliuoja), net labai ženkliai.

Gal ne tik politika, bet apskritai gyvenimas, patyrimas keičia mus. Pastebiu, kad esu atlaidesnė, nuolaidesnė nei politinio kelio pradžioje. Tapau tolerantiškesnė, galiu lengviau pasiekti sutarimą su kitaip galvojančiais. Myliu žmones, noriu padėti kitiems, tam negailiu savo laiko, sveikatos, darbo, pagaliau – ir lėšų. Jau žinau, kad laiminga galiu būti tik tuomet, kai matau aplinkui laimingus kitus žmones, net jei asmeniškai jų nepažįstu. Kaip toj dainoj: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės...”.

Daugelis dalykų, kurie man anksčiau atrodė svarbūs, tokie jau nebėra, nepalyginamai svarbesniais tapo ne materialiniai, o dvasiniai dalykai. Nors ir anksčiau  pinigų, bet kokio turto kaupimas nebuvo gyvenimo tikslas. Su artimaisiais sovietiniais laikais  juokaudavome, kad vagys pas mus neturėtų ką veikti, nes vertingiausia, ką gali rasti jaunų mokslininkų bute yra knygos, biblioteka, bet tai vagims neįdomu.

Kai tapote europarlamentare, Jūsų gyvenimas dabar yra tarsi ant ratų – Jums tenka dažnai keliauti. Ką dažniausiai darote keliaudama? Ar kelionės nevargina?

LLA:
Kelionės labai vargina, jos iš mūsų visų, europarlamentarų atima daug jėgų ir laiko. Bet kito pasirinkimo nėra, nebent - keisti darbą. Keliaudama darau daug ką: skaitau spaudą arba su darbu susijusius dokumentus, knygas (lėktuve man labai patinka skaityti meilės romanus ir detektyvus), klausausi muzikos, rašau savo straipsnius, kalbas, darau interviu arba tiesiog ilsiuosi, miegu. Kai pirmadienį tenka keltis 4 val., nes lėktuvas iš Vilniaus į Briuselį išskrenda 6.30, tai lėktuve atsisėdusi į savo vietą „užbaigiu naktį” – užmiegu ir atsibundu jau kur nors netoli Briuselio.

Kur dabar yra Jūsų namai – Vilniuje ar Briuselyje?

LLA: Žinoma, Vilniuje! Net klausti nereikia!

Sakoma, kad moterys neskaičiuoja savo metų. Tačiau Jūs nepabijojote apie tai pasakyti televizijos laidoje. Tad galiu drąsiai Jūsų paklausti – ką reiškia Jums tie metai?

LLA:
Tik jau nesakykite – moterys net labai skaičiuoja savo metus! Jos reaguoja ir į sidabrą plaukuose, ir į raukšleles veide, ir besikeičiančias kūno formas daug jautriau nei vyrai. Kitaip ir būti negali, nes kiekviena moteris nori būti graži, mylima, geidžiama, ir taip visą gyvenimą. Tokia yra moters prigimtis, su tuo kovoti beprasmiška. Bet lygiai taip pat beprasmiška kovoti ir su savo metais, nes kiekvienas iš anksto žinome, kad tą kovą pralaimėsime. Kita vertus, jei moters viduje – meilė, taika ir ramybė, tai jos akys spindės, veidas švies, jis skleis meilę, gerumą, šilumą, ir tokia moteris bus nepaprastai graži.

Kažkada vienas kolega man sakė: moteris turi būti tokia, kad prie jos norėtų prisiglausti ne tik žmogus, bet ir mažas pasiklydęs stirniukas...

Slėpti savo metus man atrodo juokinga. O ir ką paslėpsi, kai šalia tavęs – jaunas vyras, tavo sūnus (!), kuris šiemet švęs 25-ąjį gimtadienį. Man penkiasdešimt, ir peržvelgusi nueitą kelią džiaugiuosi, kad Dievulis man tiek daug davė: aktyviai dalyvavau atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, taip pat siekiant jos pripažinimo ir įsitvirtinimo laisvajame pasaulyje, gyvenu laisvoje Lietuvoje, dirbu įdomų, patrauklų darbą, užauginau sūnų, kuris jau yra savarankiškas žmogus, mano Tėveliai sulaukė gražios senatvės, mes esame visi kartu, vieni kitus paremiame, kai to reikia. Pamačiau tiek daug šalių, pažįstu daugybę žmonių, ir svarbiausia – savo gyvenimo kelyje sutikau nuostabių žmonių, kurie mane išmokė ne tik profesinių gudrybių, bet ir padarė geresne, jautresne, draugiškesne. O „apvalus” jubiliejus – labai geras laikas, puiki proga visokiems nueito kelio apmąstymams. Nes šiaip po jubiliejinio gimtadienio juk nieko ypatingo neįvyksta: ir vėl dirbi, gyveni, džiaugiesi ir liūdi, juokiesi ir verki...

  
Jūsų frazė „Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia” verčia klausti toliau: kokia tad ši pradžia Jūsų gyvenime? Ką turite omenyje?

LLA: Bet juk taip yra! Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia, net mirtis tikinčiam žmogui yra naujo – pomirtinio – gyvenimo pradžia. Bet LNK televizijos laidoje „Istorijos” aš apie gyvenimą, ne apie mirtį kalbėjau. Gyvenimas eina pirmyn, ir aš einu pirmyn, nesigręžiodama atgal.

   
Drįstu Jūsų paklausti apie skyrybas. Ar norėtumėte sugrąžinti laiką atgal ir viską pradėti nuo pradžių?

LLA: Ne, nieko sugrąžinti atgal ir pradėti nuo pradžių nebenoriu. Gręžiotis į praeitį, kai nieko nebegali pakeisti, yra beprasmis užsiėmimas. Gaila laiko ir pastangų. Daug prasmingiau gyventi šiandien, daryti gerus darbus ir žiūrėti pirmyn, į ateitį.

Kas Jums yra vienatvė?

LLA: Vienatvė – labai natūrali, gera būsena, kai lieki pats su savimi. Man su savimi niekada nebūna liūdna ar nuobodu. Teisybė, tai nutinka nedažnai. Mano gyvenimo būdas, stilius toks, kad beveik visą laiką esu apsupta žmonių, nuo ryto iki vakaro, kiekvieną dieną, beveik be išeiginių. Todėl aš dažnai pasvajoju apie vienatvę, tiesiog noriu pabūti viena.

Bet ką gali žinoti: jei iš tiesų būčiau viena, tikriausiai man tai visai nepatiktų. O kai vienatvės, vienumos valandėlių nedaug, tai jos yra labai simpatiškos ir mielos.

O apskritai – nežinau, juk sako, kad moterys ir pačios nežino, ko jos iš tiesų nori...

Ko niekada daugiau nenorėtumėte pakartoti?

LLA: Nenorėčiau pakartoti nesėkmių, nelaimių: ir tų, kurios man nutiko, ir tų, kurios nutiko artimiems žmonėms.

Čia pritiktų viena citata iš Siracido knygos, kuri ilgą laiką kabojo ant sienos mano kabinete Lietuvos Seime: „Man širdis dreba nuo trijų dalykų, o nuo ketvirto krūpčioju iš baimės: nuo viešo apšmeižimo, nuo minios teismo ir melagingo apkaltinimo - visi šie yra blogiau už mirtį”. Daug esu pergyvenusi, patyrusi savo kailiu, ir yra dalykų, kurių ne tik pati nenorėčiau pakartoti, bet ir kitiems nelinkiu. Net ir tiems, kurie man buvo neteisingi ar negailestingi.

Kas Jums yra tabu, apie ką niekada nekalbate?

LLA: Sunku, gal net neįmanoma turėti tabu, kai esi viešas asmuo. Nori ar nenori, esi priverstas atsakinėti į visokius klausimus. Pavyzdžiui, aš bevelyčiau nekalbėti apie skyrybas, nes tai -  labai asmeniškas, privatus, jautrus klausimas. Deja, žurnalistai klausia, ir turi atsakinėti.

Puikiai prisimenu, kaip kiek daugiau nei prieš metus susiruošiau švęsti savo gimtadienį, Naujuosius Metus sutikti Egipte. Su vieno dienraščio žurnaliste kalbėjomės prieš kelionę ir iš anksto sutarėme neliesti tik ką įvykusių skyrybų temos. Apie porą valandų kalbėjomės apie darbą Europos Parlamente, būsimą kelionę į Egiptą, bet žurnalistė neištvėrė, paklausė ir apie skyrybas. Atsakiau vienu sakiniu: skyrybos vyksta ne mano iniciatyva, ir daugiau ta tema nekalbėjau. Ir ką gi: kitą savaitgalį, dar man besiilsint Egipte,  dienraščio priede du lapai buvo skirti vien ... mano skyryboms tarsi tik apie tai ir būčiau kalbėjusi...

Nepaisant šio ir panašaus patyrimo yra dalykų, apie kuriuos nekalbu. Neįsivaizduoju, kad siūlyčiau žurnalams savo nuotraukas, kurioje esu nufotografuota su bikiniu (taip elgiuosi ne tik dabar, bet ir prieš dvidešimtį metų), neįsivaizduoju savęs su žurnalistais ar apskritai kitais žmonėmis aptarinėjančios, atleiskite, „lovos reikalus”. Apskritai vengiu aptarinėti asmeninius reikalus, nes jie yra asmeniniai, ne visuomeniniai.

Mano nuomone, net ir viešas asmuo turi teisę į privatumą, nors ir pripažįstu visuomenės teisę apie viešą asmenį žinoti kaip galima daugiau.

Ar pritartumėte nuomonei, kad protingoms moterims sunkiau gyventi?

LLA: Manau, kad apskritai protingiems žmonėms – ir moterims, ir vyrams -  sunkiau gyventi. Protingam sunkiau, nes jis greičiau ir geriau suvokia problemas, padėties absurdiškumą, beviltiškumą. Protingas žmogus jaučia atsakomybę, jis dažnai susirūpinęs, todėl negali būti labai laimingas. Todėl ir sakoma, kad  protingiems yra sunkiau gyventi...

Bet jei man būtų leista pasirinkti – būti protingai ir susirūpinusiai ar nerūpestingai, nelabai protingai, bet laimingai - pasirinkčiau pirmąjį variantą.

Kai sulaukiate gerbėjų (turiu omenyje vyriškos lyties) dėmesio, ar visada atsakote tuo pačiu – parodote, kad nesate tam žmogui abejinga?

LLA: Na, žinote!.. Jei kas nors man rodo dėmesį, tai aš tikrai nepulsiu atsakyti tuo pačiu dėl labai paprastos priežasties: juk nebūtinai kiekviena simpatija yra abipusė. Bet jei žmogui jaučiu simpatiją, tai kokiu nors būdu tai tikrai parodysiu. Esu atvira, pasitikiu žmonėmis, mėgstu aiškumą, taip pat ir žmonių tarpusavio santykiuose, o palankumui, simpatijai išreikšti mes visos turime daug priemonių.

Ar Jums patinka flirto žaidimai?

LLA: Visai nieko! Priimtinas užsiėmimas. Ypač jei tai nekaltas, nieko nežeidžiantis, neįpareigojantis, ir svarbiausia – „gerietiškas” žaidimas. Bet flirtą pripažįstu tik tol, kol nepajuntu, kad kitas žmogus turi toliau siekiančių kėslų. Tada – „čiau bambino, sorry...”.

Noriu Jus atvirai paklausti, kadangi Vilniuje pasklido kalbos: ar tiesa, kad Jūsų gyvenime esą atsirado mylimas žmogus, kuris Jus tiesiog dievina? Neužpykite už tokį atvirą klausimą, kadangi norisi užgniaužti įvairius gandus.

LLA: Eilinį kartą visuomenė žino apie mane daugiau nei aš pati (ponia Laima juokiasi). Būkite geri, nekankinkite: kur ir kas yra tas, kuris mane dievina? Pastaruoju metu nė vienas neprisipažino (juokiasi), o taip norėčiau žinoti, kad toks žmogus yra!

O dėl mano mylimo žmogaus, tai tegaliu pasakyti tiek: nemylėdama gyventi apskritai negaliu. Tik mano gyvenime nieko naujo neatsirado, mane supa seni draugai, bičiuliai, buvę ir dabartiniai kolegos, su kuriais esu kartu jau kelis dešimtmečius ar bent kelerius metus. Vieni artimesni, kiti tolimesni... Bet net jei mylėčiau tik savo Šarūnėlį, Mamą, Tėtį, Tėvynę – argi būtų mažai?..

Sužinojau, kad baigiate rengti savo knygą. Kokia tai bus knyga? Gal galite papasakoti, kaip kilo sumanymas parašyti knygą?

LLA: Knyga vadinasi „Aš, Laima Liucija Andrikienė, prisiekiu...”. Tai - trijų dalių leidinys: 1 knyga – „Signatarė”, 2 – „Ministrė”, 3 – „Europarlamentarė”. Žanras – politinė autobiografija, kartu ir politinis archyvas. Knygos pavadinimui pasirinkau pirmuosius priesaikos Lietuvos valstybei žodžius, nes mano darbas politikoje, trunkantis štai jau aštuoniolika metų – tai darbas Lietuvai ir jos žmonėms. Viskas, ką darau, yra skirta Lietuvai. O knyga skirta mano „auksiniam” jubiliejui.

Kas tame leidinyje bus svarbiausia – gyvenimas iki politikos ar gyvenimas politikoje?

LLA: Žinoma, politika ir gyvenimas politikoje! Tai – mano straipsniai, interviu, kalbos, papildyti mano pačios vertinimais žvelgiant jau iš dabarties pozicijų. Vertinu praeities darbus šiandien, kai sukauptas nemažas patyrimas, ir profesinis, ir gyvenimiškas, kai daug ko išmokta, ir dažnai, deja, iš savo pačios klaidų.

Kas toje knygoje liko paraštėse?

LLA: Įdomiai paklausėte: juk mano knygoje yra rubrika „Pastabos paraštėse”!.. Stengiausi nieko paraštėse nepalikti, bet, pasirodo, aštuoniolikos mano gyvenimo metų, kuriems skirtas kūrinys, neįmanoma sutalpinti net ir į tris dideles knygas! Tiek prirašyta ir prikalbėta! Daug kas netilpo, teko atsisakyti dalies medžiagos.

Mano tikslas rengiant šią knygą ar tiksliau pasakius, knygas – kad žmonės mane geriau suprastų, pažintų tikrąją Laimą, kuri niekada nebuvo vien tik politikė. Kai mane pavadina politike, aš dažnai susigūžiu, nes visada visų pirma jaučiau ir jaučiu savyje mokslo žmogų, kuris analizuoja, vertina, lygina... Tai liudija ir mano kalbos, straipsniai. Matyt, kitokia jau nebūsiu.

Nesu minios politikė, man tai nepriimtina. Žmonių minioje jaučiuosi blogai: paradoksas, bet kuo didesnė minia, tuo vienišesnė aš joje jaučiuosi. Prisimenu tik keletą atvejų, kai minioje buvo gera būti: pirmieji Sąjūdžio mitingai Vingio parke, Katedros aikštėje ir Sausio 13-osios minia prie Aukščiausiosios Tarybos: tylinti, beginklė, bet tokia galinga, tarsi sakanti: „Gorbi, spjovėm mes ant tavo tankų!”.

Kita vertus, esu moteris, mama, dukra, sesuo, žmona, teta, ir visa tai uždeda savo antspaudą mano veiklai ir apskritai gyvenimui. Knygoje nerašau apie asmeninį gyvenimą, bet vistiek asmeninis gyvenimas, santykiai su artimaisiais „persunkia” mano darbą, profesinę veiklą.

Neseniai buvusi kolegė manęs paklausė: Laima, kas tau svarbiau – meilė ar politinė karjera? Atsakiau nesvyruodama: jei turėsiu pasirinkti  - karjera ir pinigai ar meilė ir laimė – pasirinksiu antrąjį variantą. Visada buvau ir esu pareigos žmogus, bet kažkada žmogus turi pradėti gyventi sau. Manau, kad man toks laikas jau atėjo.

Turite sūnų. Kokią įtaką turėjote jam, kai sūnus rinkosi savo gyvenimo kelią?

LLA: Geriausiai būtų jo paties to paklausti. Aš gi manau, kad tėvai įtaką daro, ir nebūtinai žodžiais, pamokymais, patarimais. Įtaką galima daryti ir asmeniniu pavyzdžiu, kartais geru, kitą kartą gal blogu. Tai galioja ir man.

Kuo jis yra panašus į Jus?

LLA: Nežinau, gal užsispyrimu, tikslo siekimu.

Ar įsivaizduojate save močiutės vaidmenyje?

LLA: Lengvai. Labai laukiu, kada būsiu močiutė. Maži vaikai namuose – didelis džiaugsmas.

Ar įsivaizduojate save dar viename vaidmenyje – išėjusią į pensiją?

LLA: Ne.

Ar turite kokį nors slaptą norą?

LLA: Žinoma, kad turiu. Bet bendrai pasakius, stengsiuosi būti laiminga. Laimingas žmogus gali nuveikti daug daugiau nei nelaimingas.