Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Apie darbą

« Atgal

2007-05-28
Tarptautinės konferencijos „Vertybės ir politika" atgarsiai

ŠIANDIENOS VERTYBIŲ PRIESKONIAI
Indrė GRUODIENĖ

       Galbūt istoriniu faktu kada nors taps neseniai įvykęs Lietuvos valstybės vadovų, politikų, Katalikų bažnyčios hierarchų, kitų religinių bendruomenių, Europos Parlamento narių, mokslininkų, žurnalistų bei kitų institucijų atstovų suėjimas diskutuoti apie vertybes ir politiką. Pasak konferencijos iniciatorės, Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės, šiandien, kaip niekada svarbu sugrįžti prie žmogiškųjų vertybių, kurias vis labiau užgožia trumpalaikiai interesai, cinizmas, nusigręžiama nuo moralios politikos principų. Klausantis vertybių skalės suvokimo iš įvairių visuomenės sluoksnių, piršosi mintis: „Kad taip tos vertybės – „Dievui į ausį“, o paskui bumerangu atgal, ir visiems į kurį nors smegenų pusrutulį.“
       
Šiandien vis dažniau prabylame apie atsigręžimą į vertybes. Teigiame, kad vertybės nyksta, apsamanoja, lieka tik pasakojimuose, kaip ir naminės duonos skonis.
      
Jau taip surėdyta, kad dažniausiai atsigręžiame ir gelbstime tai, kas nyksta: papročius, tautas, kalbą, gyvūnus. Paradoksas jau tampa tik įvaizdiniu, emocijas sukeliančiu žodžiu, norint konstatuoti užmirštą seną tiesą arba paprasčiausiai tik įvertinti situaciją. Pasiklausius VERTYBIŲ sąvokos skleidėjų, noris jas sutapatinti su genais, paveldėjimo informacija, kuri slypi kiekviename mūsų. Fiziologines vertybes vaikai parsineša iš tėvų, šeimos vertybes – iš jos tradicijų, tarpusavio santykių. Žmogus, vadovaudamasis žmogiškosios prigimtinės savybėmis ir vertybėmis, kuria ekonominę ir socialinę aplinką. Susikuria tokią, kuri jam patogi. Ši aplinka – jau pagamintas produktas, skatinanis tuos kūrėjus būti tik naudotojais. Uždaras ratas. Juk vertybės irgi jame sukasi. Jos pačios savaime neegzistuoja. Jos tarsi mikseryje plakasi tarp kasdienių procesų, kurie sukuria vis „naujus“ vertybių skonius: lygias galimybes, korupciją ir pan.
      
Tam tikras vertybinis skonis ar prieskonis – politika. Patogi forma visais aspektais. Eini padėti kitiems, bet dažniausiai pakely išbarstai tą vertybių krepšį, kurį nešeisi, ir padedi sau, ar tam, kuris tau padėjo patekti naudodamasis dar tuo metu buvusiomis tavo vertybėmis. Išbarstai principus, kompromisų ieškojimą, pilietiškumą, meilę Tėvynei. Bet juk jie neapčiuopiami, kaip ir radiacija. Juos galima ir toliau deklaruoti.
      
Visus tarsi medus vilioja žodis Laisvė. Gal todėl, kad ji - labiausiai neapibrėžta vertybė, visą laiką siekiama, tobulinama, ginama. Taikliai vienas britų dvasininkas įvardino, kad laisvė – tai yra daryti kažką gera. Pasak jo, ES politikai šiandien bijo apibrėžti, kas yra gėris, kas yra gera, nes tai jau veda į etiką. Jie užmiršta, kad tikras džiaugsmas yra kažką duoti, negu gauti.
      
Šiandien mus gina ir saugo Konstitucija, daugeliui iš mūsų - popierinė vertybė. Tačiau pasak dr. Stasio Stačioko, konstitucija - vertybė, kai ji yra stabili ir suvokiama ne kaip valstybės, o pačių žmonių aktas. Konstitucija neatsiejama su vis labiau pamirštama pilietiškumo sąvoka - santykiu tarp valstybės ir žmogaus, grindžiamu įsipareigojimu ginti vienas kitą.
      
Taip, kaip valstybė turėtų ginti ir šeimą – pačią jautriausią ir trapiausią vertybę. Kaip tik šiandien neįvardijama šeima. Tai - visuomenės ląstelė, tai - svarbiausia benduomenės forma. Tai vertybių vertybė. Net minima Šeimos diena. Teigiama, kad valstybė ja turi rūpintis, bet šiandien kažkodėl pasaulyje kas 25 sek. vyksta skyrybos, kas 3 sek. atliekamas abortas. Taip, tai pati jautrausia vertybė, kuri yra (irsta) ne dėl vieno iš sutuoktinių silpnumo, o kito stiprumo, o dėl aplinkos veiksnių, „naujų vertybių“ formų, nuo kurių nesugebame apsisaugoti, nes, kaip ir gamtoje, viena vertybių rūšis išstumia kitą. Taip, tai iš dalies politikų, valdžios vadovų rankose, jei jie nėra praradę tų prigimtinių žmogiškųjų vertybių ir šalia politiko įsipareigojimo vykdo dešimt Dievo įsakymų. Juk jie buvo sukurti ne diktuoti, o apsaugoti nuo tų silpnybių, kurios mirtingųjų išbandytos per amžių amžius.
       Pabaigai. Dauguma susirinkusių nedemagogų akcentavo, kad daug kalbame, o tų vertybių nemokame įprasminti darbais. Vienas pranešėjas įdomiai pastebėjo, kad konferencijos pavadinime „Vertybės ir politika“, svarbiausias žodelis yra „ir“. Tai tarsi ryšys, tiltas.
      
Gal naivu, bet visgi tuo tiltu reikėtų eiti su nusistatymu paprasčiausiai žmonėms daryti gera. Su pagarba ir tolerancija. Drąsiai.

                               Straipsnis publikuotas laikraštyje „Žeimenos krantai“ (2007 m. gegužė)