Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Pasisakymai

« Atgal

2004-03-10
Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seime

Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seime

Dr.Laimos Andrikienės pasisakymas per „Žinių radiją”

Šiandien Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Šiaurės Atlanto sutartį. Taigi, namų darbai atlikti, ratifikavimo procedūra baigta, ir balandžio 2 d. Lietuva jau kaip visavertė NATO narė dalyvaus Šiaurės Atlanto organizacijos valstybių posėdyje. Pervertinti šių dienų, kurių dalyviai ir liudininkai esame, svarbą yra neįmanoma. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitete aš dirbau beveik 11 metų, nuo 1990 m. kovo iki 2000 m. lapkričio. Buvau aktyvi dalyvė ir liudininkė tų dienų, kai Lietuvos Seimas 1993-ųjų gruodį apsisprendė kreiptis į NATO dėl Lietuvos narystės aljanse. Labai gerai prisimenu, kad ne taip jau lengva buvo įtikinti kai kuriuos tuometinės Seimo daugumos – LDDP daugumos - atstovus balsuoti už šį sprendimą. Vis tik 1993-ųjų gruodžio 23-ąją Seimas istorinį sprendimą priėmė ir kreipėsi į tuometinį Lietuvos prezidentą A.Brazauską, kad jis išsiųstų atitinkamą laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Verneriui. Jei kam nors šiandien atrodo, kad tuo klausimu Seime buvo tvirta ir vieninga nuomonė, klysta. Tačiau kaip ten bebūtų, iš tos diskusijos išėjome stipresni: galutinė bendra pozicija strateginiu Lietuvos klausimu – saugumo klausimu, narystės NATO klausimu - buvo pasiekta.

Taigi, Lietuva – NATO narė. Žinoma, yra dėl ko džiaugtis ir švęsti, bet aš norėčiau išnaudoti šią progą pasakyti kai kuriuos dalykus, svarbius mūsų ateičiai. Ką reiškia narystė NATO? Žinoma, pirmiausia priklausymą labiausiai išsivysčiusių, pažangiausių pasaulio valstybių klubui. Tai reiškia ir naujas saugumo garantijas, ir kitokį požiūrį į Lietuvą apskritai. Mes pratę naudą skaičiuoti litais, eurais ar doleriais, tačiau nelabai sugebame paskaičiuoti, kad pati Lietuvos narystė NATO verta milijonų: tai reiškia visai kitokį požiūrį į Lietuvą kaip partnerę visose srityse, ar kalbėtume apie verslą apskritai, ar apie turizmo plėtrą, apie kapitalo investicijas, paskolas ir kitus dalykus. Ir nepakanka suskaičiuoti, kad mes Lietuvoje gal siųsime uniformas NATO kariams, ar batus, ar šovinius gaminsime. Tai būtų tik ledkalnio viršūnė. Brangiausias narystės teikiamas privalumas – mūsų pačių saugumas, mūsų partnerių ir kaimynų požiūris į mus. Antras aspektas, kurį šiandien norėčiau paliesti, yra nauji klausimai, į kuriuos teks atsakyti. Pirmiausia – didėjantis gyvenimo tempas reikalauja naujų sprendimų.

Pirma: keičiasi klasikinė gynybos samprata: jei anksčiau gindavome teritoriją ar suverenitetą, tai dabar giname valstybės interesus. Tai reiškia, kad valstybės gynyba prasideda toli už jos ribų. Dar daugiau – kadangi nenorime, kad konfliktų pasekmės ateitų iki mūsų šalies ribų, mes turime elgtis ir elgiamės prevenciškai, stengiamės užkirsti kelią tokiems procesams.

Antra: mažosios valstybės turi veikti globaliai ir projektuoti savo galią. Iki šiol tai buvo būdinga didžiosioms valstybėms, o dabar ir mūsų atveju NATO ir ES tampa tais įrankiais, kuriais naudodamasi ir Lietuva, ir kitos mažos valstybės gali ginti savo interesus ten, kur anksčiau niekaip negalėdavo pasiekti.

Trečia: keičiantis gynybos sampratai, net ir mažos valstybės kalba apie ekspedicines pajėgas, galinčias veikti toli nuo savo šalies ribų.

Ketvirta: keičiasi kario statusas. Jis praranda tėvynės gynėjo aureolę ir tampa profesionaliu, atliekančiu savo darbą; keičiasi kariuomenės stereotipai.

O jei kalbėtume apie Europos gynybą, tai europiniame kontekste gynyba nereiškia karinės jėgos naudojimo. Gynybos politika tampa užsienio politikos dalimi, ji praranda savarankišką dimensiją.

Na, ir penkta: ypatingai svarbus tampa greitas ir efektyvus sprendimų priėmimo mechanizmas. Šioje situacijoje keičiasi ir parlamento vaidmuo. Jis tampa institucija , kuri turi nustatyti žaidimo taisykles, tačiau negalės priiminėti sprendimų kiekvienu konkrečiu atveju dėl paprastos priežasties: bus per vėlu.

Žinant, kad paprastas lėktuvas Lietuvos teritoriją perskrenda per 15 min., ar gali Seimas per tiek laiko susirinkti ir priimti sprendimą dėl jėgos naudojimo? Aišku, kad ne. Negana to, gyvename pasaulyje, kuomet kitos valstybės pareigūnas gali priimti sprendimą dėl mūsų valstybės gynimo. Paprastas pavyzdys: 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją Pensilvanijoje sprendimą numušti teroristų užgrobtą lėktuvą priėmė ne amerikietis, o kanadietis, tuo metu budėjęs vadavietėje. Dar vienas pavyzdys: paprasta balistinė raketa, ginkluota masinio naikinimo ginklu, Europą iš Artimųjų Rytų pasiekia per 6-8 minutes.

Tai reiškia, kad visi politiniai sprendimai turi būti priimami iš anksto , nustatytos žaidimo taisyklės, o operatyviniai sprendimai tenka kariuomenės vadams. Tai nauja ir neįprasta ne tik Lietuvai, bet daugumai kontinentinių Europos valstybių.

Taigi, ir Lietuva turės atsakyti sau į klausimus: ar mes giname interesus savo valstybėje, ar už jos ribų, tai yra dalyvaujame prevenciniame darbe, ekspedicinėse operacijose? Ar mes turime interesus tolimesnėse valstybėse (Kaukaze, Ukrainoje), siekdami saugumo ne artimiausioje kaimynystėje, bet ir toliau, nes bet koks karinis konfliktas per labai trumpą laiką gali priartėti ir prie mūsų valstybės sienų.

Galima spėti, kad psichologiškai sudėtingas gali būti ir ekspedicinio karo sąvokos įvedimas, kario statuso pasikeitimas, kuris formavosi šimtmečius. Taigi, kario kaip tėvynės gynėjo įvaizdis pamažu užleis vietą kario profesionalo, atliekančio savo darbą, sampratai.

Ypač aktualus yra efektyvaus ir greito sprendimų priėmimo mechanizmo įgyvendinimas Lietuvoje: Seimas, kuris anksčiau pats priiminėjo sprendimus (pvz., dalyvauti Lietuvos kariuomenės daliniams taikos palaikymo operacijose užsienyje ar ne, ir pan.), dabar turėtų nustatyti tik žaidimo taisykles, o sprendimus priiminės kiti. Šis politinis apsisprendimas taip pat nebus lengvas.

O baigdama noriu pasveikinti visus su Kovo 11-ąją, su būsima Lietuvos naryste Šiaurės Atlanto organizacijoje. Sveikinu visus Lietuvos karius, karininkus, kariūnus, kurie savo kasdieniu darbu, tarnyba daug prisidėjo prie šio tikslo siekimo.

Mano ypatingi sveikinimai ir padėka tenka Lietuvos kariuomenės vadui generolui majorui Jonui Kronkaičiui, kuris Lietuvos kariuomenei atidavė septynerius savo gyvenimo metus, savo ryšius, savo patyrimą. Mano pagarba tenka tikram karininkui ir Lietuvos patriotui, kuris palikęs patogų ir ramų gyvenimą Vašingtone prieš septynerius metus sugrįžo į Lietuvą, stojo vadovauti Lietuvos kariuomenei, ir šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų kariuomenė atitinka NATO standartus. Jono Kronkaičio indėlis šiame darbe ypatingas.