Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Pasisakymai

« Atgal

2005-03-11
Dr. Laimos Andrikienės kalba Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 15-ųjų metinių minėjime Lietuvos Seime

Dr. Laimos Andrikienės, Kovo 11-osios Akto signatarės, Europos Parlamento narės kalba Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 15-ųjų metinių minėjime Lietuvos Seime

Ekscelencija Prezidente,

Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininke,

Eminencija Kardinole,

Gerbiamas Ministre Pirmininke, Vyriausybės nariai,

Gerbiamas Seimo pirmininke,

Ekscelencijos,

sesės ir broliai signatarai,

ponios ir ponai, šio iškilmingo posėdžio dalyviai,

Lietuvos piliečiai, mus stebintys televizorių ekranuose,

esu viena iš 124 Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatų, vėlų 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą balsavusių už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą ir pasirašiusių nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Tuomet buvau Lietuvos Sąjūdžio atstovė, išrinkta Jurbarko kaimiškoje rinkimų apygardoje, ir Lietuvos Sąjūdžio įpareigota, pasižadėjusi Veliuonos, Seredžiaus, Juodaičių, Skirsnemunės, Smalininkų, Pašaltuonio, Raudonės, Vadžgirio ir kitų Jurbarko rajono kaimų ir miestelių žmonėms balsavau už nepriklausomybės atkūrimą.

Todėl šiandien visų pirma lenkiu galvą prieš visus Sąjūdžio darbininkus, prieš Jus, Jurbarko kaimo žmonės, kurie pasitikėjote manimi. Lenkiu galvą prieš kolegas signatarus, su kuriais kartu čia, šioje salėje, džiaugėmės ir liūdėjome. Esu tikra, kad kiekvienas signataras turi savo miestą ar rajoną, kurio žmonėms jaučia dėkingumą už tuomet išreikštą paramą ir pasitikėjimą. Taip pat neabejoju, kad šiandien Lietuva švenčia, tikrai švenčia 15-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines, dar kartą prisimindama visą mūsų kartu nueitą kelią - sunkų, iš kiekvieno pareikalavusį aukos, pasiryžimo, meilės, susitelkimo ir sunkaus, atkaklaus darbo.

... Į šį iškilmingą posėdį vos spėjau atvykti iš Prancūzijos žemės, iš Strasbūro, kur šią savaitę posėdžiavo Europos Parlamentas. Turbūt, ne visiems žinoma, kad vienoje Strasbūro bažnyčioje yra senas paveikslas, vaizduojantis krikščioniškąją Europą, einančią prie kryžiaus. Paveiksle išdidžios senosios Europos valstybės ir tautos vaizduojamos kaip puošnūs ant žirgų jojantys riteriai, o voros pabaigoje, paskutinė, be žirgo, basa, eina mūsų Lietuva...

Šiandien tame pačiame Strasbūre, Europos Parlamente dirbantys Lietuvos atstovai liudija, kad Lietuva, siekianti tapti sparčiai besivystančia, modernia, žiniomis grindžiama ekonomika, visuomene, valstybe, tikrai nėra nei paskutinė eilėje, nei tik vargšė basakojė mergaitė europietišku veideliu. Šiandien mūsų su Jumis Lietuva - laisva demokratinė valstybė, NATO ir ES narė, kurioje, tikiu, gyvena laisvi, save gerbiantys piliečiai.

...J. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas" yra veikėjai, kurių vienas vadinasi Baltasis, o antrasis - Juodasis metraštininkas. Jie abu rašo Lietuvos metraštį, istoriją: tokiais ir tokiais viešpaties metais Lietuvoje nutiko tas ir anas, tik pirmasis viską piešia šviesiomis spalvomis, o antrasis - kuo tamsesnėmis, kuo niūresnėmis. O juk ir tada, kai buvo statoma Vilniaus katedra, ir dabar Lietuvoje yra visko: ir juodo, ir balto; ir gero, ir blogo. Mes kiekvienas kasdien darbais, veiksmais, žodžiais rašome Lietuvos metraštį, mūsų valstybės istoriją. Ir po daugelio metų jau kiti baltieji metraštininkai pasakys, kad keturioliktaisiais - penkioliktaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuva tapo NATO ir ES nare, o Juodasis metraštininkas pridurs, kad lietuviai „...medžiojo, tik ne giriose, o vieni kitus, negalvodami, kad mes, kurių beliko 3,5 milijono, negalime sau leisti to daryti. Lietuva negali būti pamotė savo vaikams, mes turime išmokti saugoti vienas kitą, būti vienas kitam pakantesni, tolerantiškesni, atlaidesni... Esu tikra, kad Lietuva turi eiti ir eis pirmyn, ji bus veržli, dinamiška valstybė. Lietuvos vaikai, studijuojantys ar dirbantys užsienyje, anksčiau ar vėliau sugrįš namo, o jei kuris nutars ilgesniam laikui svečioje šalyje pasilikti, vis tiek nebus abejingas savo Tėvynei.

... Ir dar: mano triumfo valanda yra ne tada, kai čia, šioje salėje, minime iškilias datas ar keliame vėliavas Nepriklausomybės aikštėje.

Mano, signatarės, triumfo valanda yra tada, kai matau Lietuvos jaunimą mokyklose ir universitetuose, atkakliai ir reikliai siekiantį žinių, suprantantį jų svarbą kiekvieno ir valstybės ateičiai.

Mano, signatarės, triumfo valanda yra tada, kai matau žilagalves Lietuvos ūkininkes ar tremtinius, išdidžiai vaikštančius po Europos Parlamentą ar NATO būstinę Briuselyje, sunkiai paslepiančius jaudulį ar džiaugsmo ašaras, visa būtybe suvokiančius, kaip daug visų bendromis pastangomis pasiekta per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų.

Mano, signatarės, džiaugsmo valanda yra ir tada, kai matau Lietuvos karius, karininkus, petys petin veikiančius su kitais NATO kariais, saugančius mūsų ramią būtį.

... Palyginus su šia Seimo sale, Lietuva yra labai, labai didelė. Todėl baigdama visus, mus girdinčius ir matančius TV ekranuose, visus Lietuvos piliečius ir Lietuvos draugus, kviečiu švęsti. Nesidrovėkime šiandien parodyti vieni kitiems džiaugsmo ir meilės, pasveikinkime su švente draugus, kaimynus, o ir visai nepažįstamus žmones.

Rytoj vėl kibsime į darbus, o šį vakarą pakelkime džiaugsmo, dėkingumo, pagarbos kupinas taures :

- už mūsų atgautą laisvę;

- už mūsų Tėvynę Lietuvą;

- už mūsų žemę;

- už mūsų jūrą;

- už taikią mėlyną Lietuvos padangę;

- už mūsų žmones, Lietuvos piliečius, kur jie šiandien bebūtų;

- už mūsų tėvus ir mūsų vaikus;

- už mūsų mokytojus;

- už mūsų laisvės kovotojus, kankinius ir tremtinius, kurie nesulaukė Kovo 11-osios, už tuos, kurie atgulė svetimoje žemėje rytuose ar vakaruose;

- už visus nepriklausomos Lietuvos darbininkus, už mūsų draugus ir sąjungininkus plačiajame pasaulyje,

nes visa tai kartu sudėjus ir yra Lietuva.

Su švente, mielieji!