Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Pasisakymai

« Atgal

2007-01-17
L.Andrikienės kalba Kingstono universiteto Garbės daktaro laipsnio suteikimo ceremonijoje

Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės kalba
Kingstono universiteto Garbės daktaro laipsnio suteikimo iškilmingoje ceremonijoje
Londonas, 2007 m. sausio 17 d.

Gerbiama Prorektore prof. Mary Stuart,
Jūsų Ekscelencija Ambasadoriau Vygaudai Ušackai,
gerbiami profesoriai,
brangūs studentai,
ponios ir ponai,

man garbė ir malonumas dalyvauti šioje Kingstono universiteto ceremonijoje, kurioje diplomus gaus gražus būrys buvusių šio garsaus universiteto studentų. Puikiai suprantu, kokia svarbi ši diena Jums, šiandien gaunantiems diplomus, ir Jūsų tėvams, šeimų nariams. Nuoširdžiai sveikinu Jus ir linkiu, kad Jūsų karjeros būtų sėkmingos, kad drąsiai sutiktumėte visus gyvenimo iššūkius, kad Jus lydėtų sėkmė ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.

Šiandien – ir man, mano šeimai, draugams ir bendražygiams labai svarbi ir šventiška diena, diena, kuri pasiliks mano atmintyje visą likusį gyvenimą. Jūsų universitetas mano kuklius nuopelnus įvertino garbės daktaro vardu ir regalijomis. Taip nutinka pirmą kartą mano gyvenime, todėl tikrai jaudinuosi ir jaučiuosi gavusi milžinišką kreditą, kurį teks grąžinti. Nuoširdžiai dėkoju universiteto senatui, priėmusiam sprendimą. Dėkoju profesoriui Richard Ennals, kurio asmenyje pažįstu didelį Lietuvos draugą, jis ilgus metus man buvo britų laisvės meilės, pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms pavyzdys, kurio tėvo garbingojo Lordo Ennals, kitų jo šeimos narių pavyzdžio įkvėpta pasirinkau vieną gyvenimo tikslų – ginti žmogaus teises, jokiomis aplinkybėmis neleisti paminti žmogaus orumo, paaukoti jo kitiems tikslams, ir visai nesvarbu, ar būtų kalbama apie Tibeto tautą, ar Lietuvos kaimynystėje gyvenančius baltarusius, kažkada buvusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečius, kuriuos šiandien valdo paskutinis Europos diktatorius.

Su profesoriumi Ennals 1991 m. užsimezgusi pažintis, kai Lietuva, paskelbusi atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, dar tik siekė tarptautinio, diplomatinio pripažinimo, vėliau išsiplėtojo į bendradarbiavimą tarp Lietuvos teisės (dabar – Mykolo Romerio) ir Kingstono universitetų, į bendrus europinius projektus, ir visa tai mane atvedė ant šios pakylos.

Ponios ir ponai,
aš atstovauju naująją Europą. Europą, kuri ne savo valia, o prievarta, remiantis to meto galingųjų slaptais susitarimais keliems ilgiems dešimtmečiams, daugiau nei penkias dešimtis metų buvo ištrinta iš demokratinės Europos, o ir viso laisvojo pasaulio žemėlapio. Aš esu iš tų, kurie gimė jau okupuotoje Lietuvoje, gyveno kitoje geležinės uždangos pusėje, o šiandien didžiuojasi, kad visos Tautos milžiniškų pastangų dėka mūsų valstybė yra laisva ir demokratinė, visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė, gebanti naudotis narystės ES privalumais, galinti pasidžiaugti vienais sparčiausių ekonomikos augimo tempų Europos Sąjungoje.

Aš esu iš naujosios Europos, kuri neabejotinai skiriasi nuo senosios. Takoskyrų daug – tai ir kalba, ir tradicijos, ir istorinis patyrimas. Tačiau akcentuodama mūsų skirtumus noriu pabrėžti, kad, visų pirma, yra gerokai daugiau dalykų, kurie mus jungia, nei tų, kurie mus skiria. Antra, būtent dėl mūsų skirtumų, skirtingo patyrimo mes esame įdomūs vieni kitiems. Ir, trečia, neabejoju, kad būtent tuose skirtumuose, jų integracijoje, įtinklinime glūdi mūsų jėga, nes skirtingo žinojimo, patyrimų integravimas gali duoti daug kam netikėtus ir labai pozityvius rezultatus. Todėl Europos Sąjungos plėtrą, Europos integraciją traktuoju ne tik kaip dirbtinių, praeities politikų nubrėžtų skiriamųjų linijų panaikinimą, bet visų pirma kaip naujų galimybių atsiradimą, naują pagreitį Europai, didesnes galimybes įveikti globalizacijos iššūkius, gebėjimus sėkmingiau spręsti senėjančios, konkurencinėje kovoje atsiliekančios Europos problemas.

Šio universiteto absolventai – verslininkai, esami ir būsimi. Todėl kalbėdama Jums suprantu, jog kreipiuosi į šios šalies verslo visuomenę, busimąjį jos verslo elitą. Noriu padrąsinti ir pakviesti Jus atrasti naująją Europą ir plačiąja prasme, ir labai konkrečiai, kaip, sakykime, naują rinką su patraukliomis investavimo galimybėmis, dinamiškais ūkio augimo tempais. O Jūsų mokslo, akademinė bendruomenė, universitetai gali surasti puikius, savęs vertus partnerius, plėtoti studentų ir dėstytojų mainus, tobulinti studijų programas, dalyvauti bendruose europiniuose projektuose, įgyvendinti naujas patrauklias idėjas, kaip, pavyzdžiui, jungtiniai diplomai, kai magistro studijų studentai studijų pabaigoje gauna jungtinį, kelių universitetų diplomą, atveriantį gerokai platesnes karjeros galimybes.

Esu įsitikinusi, kad vienas svarbiausių tikslų, kurių turėtume siekti – tai efektyvus verslo ir mokslo tarpusavio ryšys, universitetų verslumo skatinimas, universitetų ir verslo įmonių sąveikos stiprinimas. Be to vargu ar Europai pavyks pasiekti proveržį, tačiau esu tikra, kad šio universiteto absolventams to įrodinėti tikrai nereikia, tereikia tai paversti realybe.

Ponios ir ponai,
mano Lietuva – labai nedidelė palyginus su Didžiąja Britanija. Nedidelė, bet išdidi. Kaip sakoma ir apie Jums geriau žinomą Liuksemburgą (už kurį Lietuva kelis kartus didesnė) – maža, bet žymi. Britanijoje daugelis nežino, kur Lietuva yra – Balkanuose ar Baltijos regione. D.Britanijos karalienė Elžbieta II, praėjusių metų pabaigoje savo apsilankymu pagerbusi mano šalį, taip pat „atrado“ Lietuvą, stebėjosi, kad XV a. žemėlapiuose Lietuva tokia didelė – nuo Baltijos iki Juodosios jūros; Jos Didenybė kelis kartus klausė, kaip mūsų valstybė tada vadinosi, kaip mes tariame savo valstybės pavadinimą - LIETUVA.

Žinau, kad dauguma garbingos karalienės pavaldinių nežino ir to, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje yra vienas seniausių Europos universitetų, dar 1579 m. įkurtas jėzuitų. Vilniaus universitetas – tai ir mano Alma Mater, Alma Mater Vilnensis, ant kurio observatorijos sienos yra senas rektoriaus Počobuto laikų lotyniškas užrašas: TEMNITUR HIC HUMILIS TELLUS: HINC ITUR AD ASTRA. - „Pasilikite, rūpesčiai žemės, iš čia kylama į žvaigždes.“

Jau daug šimtmečių Vilniaus universiteto studentai, skaitydami šį užrašą, įskaito jame daug daugiau negu vien kvietimą per teleskopą pažvelgti į žvaigždėmis nusėtą dangų virš Lietuvos. Jame – ir kvietimas svajoti, siekti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamais atrodančių tikslų. Tamsiausiais priespaudos, okupacijų metais šis užrašas buvo tarsi gyvas raginimas siekti Tėvynės, Tautos laisvės, nepaisant visų pavojų ir kliūčių. Nes juk labai nedaug kas yra aukščiau tokių vertybių kaip laisvas žmogus, laisva Tauta, laisva Tėvynė.

Gali būti, kad šie mano žodžiai Jums atrodys per daug skambūs, tarsi iš kito pasaulio. Taip, jie yra iš tos naujosios Europos, į kurią vis dar žiūrima atsargiai, kaip į kiekvieną naują žmogų mūsų aplinkoje, naujovę, kažką dar nelabai gerai pažįstamą. O aš drąsiai liudiju Jums, kad naujojoje Europoje tikrai atrasite gerų dalykų, dažnai ir tai, ką senoji Europa seniai prarado ir susigrąžinti jau nebegali.

Baigdama dar kartą dėkoju už Kingstono universiteto garbės daktaro vardą ir man suteiktą garbę kalbėti šioje iškilmingoje ceremonijoje.