Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

L. Andrikienės straipsniai

« Atgal

2005-10-13
NEKLAUSK, KAM SKAMBINA VARPAS

Dr.Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė

Kokie esame

...Šiemet švenčiant Kovo 11-ąją Seime kalbėjau apie tai, kad mūsų, lietuvių ir Lietuvoje, ir apskritai pasaulyje beliko labai mažai. Ir kad prie gero neveda ta dabartinė mada ar bėda, ar tiesiog manija: ėsti vienas kitą tikrąja to žodžio prasme, ir galiausiai visi lieka apsidirbę, apsidergę (atleiskite už žodį!), blogai „kvepiantys", ir kaip čia neprisiminsi buvusio Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, sukėlusio daug triukšmo ir įsižeidimų.

Šiandien politologai, išanalizavę mūsų visuomenės apklausų rezultatus, jau garsiai skambina varpais, kad Lietuvą apėmusi gili depresija, kad žmonės prarado pasitikėjimą beveik viskuo: demokratinėmis institucijomis, partijų programomis, partijomis, politikais, policija, teismais ir t.t., ir pan.

Žinote, kam labiausiai turėtų patikti tokia situacija? Ogi tiems, kurie laisvai Lietuvai nelinki gero, kuriems laisva ir nepriklausoma, demokratinė Lietuva yra nereikalinga, trukdanti įgyvendinti jų didelius strateginius tikslus. Turime pripažinti: juodas darbas padarytas, pasitikėjimas sugriautas, o jį atkurti bus labai sunku.

Teko skaityti, kad pasitikėjimą savimi sugriovė pati valdžia (tiksliau - visos valdžios, buvusios nuo 1990-ųjų iki šių dienų). Galima būtų sutikti, bet juk aišku ir kita: tokiais teiginiais, tokia propaganda (visi blogi, visi vagys, parsidavę, nepatikimi ir pan.) ruošiama dirva naujo „gelbėtojo" atėjimui. Šį kartą jis, matyt, bus lietuviška pavarde, ir vėl ką nors nepaprasto per 10, 100, 1000 dienų padaryti žadės...

Lietuva mažėja

...O iš depresijos apimtos Lietuvos bėga žmonės, į svečius kraštus traukia mūsų piliečiai, mūsų jaunimas, Lietuvos ateitis. Bet jei Lietuvos ateitis išvažiuoja, tai kas čia, Lietuvoje, lieka ir kas mūsų visų laukia?!

Pasak ekspertų, šiuo metu užsienyje gyvena apie 300 tūkstančių „naujųjų" Lietuvos išeivių, t.y. tų, kurie paliko Lietuvą po Nepriklausomybės atkūrimo. Vieni jų normaliai gyvena, dirba, augina vaikus, stengiasi, kad jų atžalos išliktų lietuviais ir svetimuose kraštuose. Kiti, deja, yra pakliuvę į tinklus, iš kurių nelengva išsivaduoti, bet į namus neskuba, nes užsienyje uždarbiai didesni. Nors neabejoju: absoliuti jų dauguma ir patys sau, ir artimiesiems tebesako: užsidirbsiu ir grįšiu į Lietuvą. O Lietuvoje tuo tarpu auga daugelio naujųjų emigrantų vaikai, kuriuos prižiūri socialiniai darbuotojai, kurie auklėjami vaikų dienos centruose, ir šių įstaigų poreikis pas mus vis auga.

Taigi, emigracija yra skaudi rykštė, ir ji ypač skaudžiai muša mažas tautas. Juk aišku: jei iš JAV, kur šiuo metu gyvena 296 milijonai gyventojų, išvyktų 300 tūkstančių jaunų žmonių, tai poveikis šiai galingai valstybei būtų nedidelis, o Lietuvai, teturinčiai 3,5 milijono gyventojų, emigracijos ir dar tokios didelės įtaka yra milžiniška.

Tiesa, moralais ir patriotiniais šūkiais išvykusiųjų nesugrąžinsime. Jei Lietuvoje gyvenimas gerės, uždarbiai didės, žmonės sugrįš iš svetimų kraštų. Bet nepakanka vien to laukti ir tikėtis.

Lietuvos ūkio augimo tempai - spartūs, jų pavydi daugelis Europos šalių. Tačiau tai ilgai netruks, nes dabartinė Lietuvos ūkio struktūra, kuri remiasi tradicinėmis šakomis ir verslais, nėra orientuota į modernią gamybą, žinių ekonomiką, informacinių technologijų kūrimą, o vien durpėmis, malkomis ir šienu, kaip sakė vienas Lietuvos diplomatas, toli nevažiuosi...

Kaip nesulaikysi ir emigruojančių iš Lietuvos jaunų specialistų - mūsų „seno kirpimo" įmonės nepajėgia finansiškai suinteresuoti žmonių likti namie.

Ar Lietuva myli savo vaikus?

Airijoje gyvenantys lietuviai pasakoja, kad kiekvieno airio, gyvenančio užsienyje, tėvynėje laukiama, ir tai liudija languose vakarais užsižiebiančios žvakelės kaip nebylus šauksmas sugrįžti namo. O lietuvio Lietuvoje laukia tik mokesčių inspektorius, kad tik kuris tautietis nepraslystų nesumokėjęs mokesčių. Galėtume juoktis, jei nebūtų liūdna...

Jau ne vieneri metai Lietuvos diplomatai, dirbantys užsienyje, lietuvių bendruomenių pirmininkai užsienio šalyse kalba apie tai, kad lietuvybę tarp užsienyje gyvenančių tautiečių būtina puoselėti. Tam labai praverstų lietuviški periodiniai leidiniai, laikraščiai ar žurnalai lietuvių kalba, skirti ir naujajai, ir senajai išeivijai, leidžiami Lietuvoje. Šis leidinys (ar leidiniai) turėtų aprėpti gimtojo krašto naujienas (Lietuvos ekonomikos augimą, regionų plėtrą), juose turėtų būti vietos teisinėms konsultacijoms, verslo galimybių Lietuvoje analizei, mokesčių, investicijų, sugrįžimo, įsidarbinimo klausimams aptarti. Šiame leidinyje savo vietą turėtų rasti ir pasakojimai apie bendruomenes, asmenybes, užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių pasiekimus ir nesėkmes, skyrelis jaunajai kartai. Šio leidinio ar leidinių platintojais galėtų būti lietuvių bendruomenės, kurių pasaulyje yra bene keturiasdešimt.

Tai turėtų būti nekomercinis leidinys (-iai), ir valstybė turėtų rasti galimybių jo leidimą finansuoti. Beje, čia derėtų priminti, kad užsienyje gyvenantys ir dirbantys mūsų bendrapiliečiai į Lietuvą parveža nemažai pinigų. Lietuvos finansų ministras rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad per metus naujieji išeiviai vien mokesčių į valstybės biudžetą sumoka per 25 milijonus litų, tai ar jie nenusipelno kas mėnesį gauti jiems aktualią informaciją iš Lietuvos lietuvių kalba? Europoje, beje, labai praverstų ir televizijos laidos, jau nekalbu apie šeštadienines lietuviškas mokyklėles vaikams ar bibliotekas, kurios galėtų veikti prie lietuviškų centrų. Ir man tai atrodo daug svarbiau, nei milijonai, kuriuos ketinama išleisti valstybės įvaizdžiui užsienyje gerinti. Pats geriausias šalies įvaizdis - pažangi ir efektyvi ekonomika, gerai gyvenantys žmonės, lietuviai, kurių pavardės nemirga užsienio spaudos kriminalinėse kronikose.

Kodėl turi rūpintis valstybė?

Kodėl manau, kad informacijos sklaidos, lietuvybės nereikėtų palikti vien bendruomenių ar privačiai iniciatyvai, kad tai turi tapti valstybės rūpesčiu? Ogi todėl, kad iš Lietuvos diplomatų teko ne kartą girdėti, kad lietuviai, gyvenantys Vakaruose, palyginti lengvai tampa Rusijos propagandos grobiu. Dorai nemokantys valstybinės tos šalies, kurioje gyvena, kalbos lietuviai moka rusų kalbą, ir rusų leidžiami laikraščiai ir žurnalai, televizijos laidos tampa mūsų tautiečių informacijos šaltiniais. Prie to dar reikėtų pridėti dainininkų, muzikos grupių gastroles užsienyje, palyginti Lietuvos ir Rusijos galimybes ir pajėgas šioje srityje. Diena po dienos, metai po metų ir - turėsime rezultatą, „vaizdzialį", kuris vargu ar nudžiugins. Taip nutiks, jei išeivijai, užsienyje gyvenantiems lietuviams nepasiūlysime alternatyvių informacijos šaltinių, lietuviškų leidinių ir televizijos laidų.

Manau, kad mūsų valstybė turėtų imtis rimtų priemonių, nes prevencinės priemonės paprastai kainuoja pigiau, nei kova su pasekmėmis.

Rusiškas „širpotrebas" ir lietuvybė

Rusinimas nėra šio straipsnio tema. Bet negaliu nutylėti to, kas tikrai nepriimtina. Kai sezono metu Palangoje vakarieniaudamas J.Basanavičiaus gatvėje esi priverstas klausytis „gyvai" atliekamų rusiškų „bumčikų", ir tai yra „labai faina", į Palangą bent man ilgai nesinori grįžti. Ir Palanga šiuo atveju nėra išimtis, taip yra visur: ir Vilniuje, ir Kaune, ir Lazdijuose.

Įdomu tai, kaip giliai rusiška popkultūra nepriklausomoje Lietuvoje įsiskverbė į mūsų gyvenimą: net jubiliejiniame mano bendraamžio gimtadienyje muzikantai lietuviškai atlieka rusų dainas tarsi jos būtų pačios tikriausios lietuviškos užstalės dainos. Žinau, jaunesnieji manęs nebesupras, bet vyresnieji puikiai prisimins, kad sovietiniais laikais tiems dalykams mes buvome ir jautresni, ir atsparesni...

O pabaigai nieko geresnio nesugebėjau sugalvoti, kaip tik priminti tai, ką mes visi mokėmės mokykloje:

„Nėra žmogaus, kuris būtų kaip sala vienas pats: kiekvienas žmogus yra žemyno dalis, sausumos dalis, ir jeigu jūra paskandins pakrantės uolą, sumažės Europa, lygiai taip pat, jeigu ji nuplaus iškyšulio kraštą, arba sugriaus tavo arba tavo draugo pilį; kiekvieno žmogaus mirtis sumažina ir mane, nes aš neatskiriamas nuo visos žmonijos, ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpas, jis skambina tau." (E.Hemingvėjus).

"Lietuvos žinios" 2005 m. spalio 8 d.