Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2007-10-20
Baltijos forumas dėl Kubos: L.Andrikienės pranešimas

Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamento narė
Kalba Baltijos forume dėl Kubos
"Imparting Lessons Learned: Linking the Baltic Experience to the Promotion of Democracy in Cuba"
Vilnius, 2007 m. spalio 19 d.

Keli įžanginiai pastebėjimai

Mūsų konferencija Vilniuje vyksta spalio 19-ąją. Prieš 45 metus šiuo metu buvo pats įkarštis dvi savaites trukusios krizės, kurią pasaulis žino pavadinimu „Kubos krizė". Priminsiu: 1962 m. spalio 14 d. JAV žvalgybinis lėktuvas U-2 nufotografavo Kuboje įrenginėjamas sovietų karines bazes. JAV prezidentas Džonas F. Kenedis nedelsiant įsakė pradėti Kubos jūrų blokadą ir pareikalavo išvežti iš salos sovietų branduolinius ginklus. Tuo tarpu per Atlantą plaukė sovietų kariniai laivai su naujais ginklais. Pasaulis atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio. SSRS atstovai iš pradžių neigė informaciją apie raketų dislokavimą Kuboje, tačiau JAV kaip įrodymus pateikė iš lėktuvo darytas nuotraukas. Krizę pavyko išspręsti per Dž. Kenedžio ir N. Chruščiovo telefonines derybas. Krizė baigėsi tuo, kad sovietai sutiko išvežti branduolinius ginklus iš Kubos, o amerikiečiai išgabeno savo branduolines raketas iš Turkijos. Tuomet daugelio dalyvaujančių šioje konferencijoje dar ir gimusių nebuvo, o man tebuvo 4 metai. Istorija pakankamai sena, tačiau garsi.         
Prieš mėnesį, rugsėjo 19 d.  Kubos užsienio reikalų ministras Felipe Perez Roque dar kartą pareikalavo, kad JAV panaikintų prekybos embargą Kubai. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja (JTGA) šį mėnesį kaip ir kasmet balsuos dėl rezoliucijos dėl prekybos sankcijų Kubai panaikinimo. Pastaruosius penkiolika metų JTGA rekomendavo JAV panaikinti embargą. Praėjusiais metais tik 4 valstybės balsavo už embargo pratęsimą, 183 - prieš, viena valstybė susilaikė. Kubos užsienio reikalų ministras minėjo, kad nuo prekybos embargo politikos paskelbimo 1962 m. ji Kubai kainavo daug - 89  milijardus JAV dolerių.
JAV vyriausybė, pasak jos prekybos sekretoriaus Carlos Gutierrez, neketina nusileisti tvirtindama, kad embargo Kubai politika buvo sėkminga, ir ši politika nebus keičiama tol, kol nesikeis režimas Kuboje. Tačiau įstatymų leidėjai iš abiejų - Respublikonų ir demokratų - partijų šių metų vasarą pasiūlė pradėti žemės ūkio produktų eksportą į Kubą, panaikinti kelionių apribojimus, nors tam ir priešinasi Baltieji rūmai. Demokratų senatorius ir Senato Finansų komiteto pirmininkas Max Baucus „stumia" įstatymą, kuris panaikintų žemės ūkio produktų embargą, palengvintų vizų režimą, tačiau iki šiol JAV dar nė karto tokio įstatymo nėra pavykę prastumti dėl nepakankamos paramos, dėl gresiančio prezidento veto.
Kubos režimo transformacijos galimybės ir galimos kryptys šiuo metu aptariamos gerokai intensyviau ir dažniau, nes 2006 m. liepos 31 d. Fidelis Castro laikinai perdavė savo valdžią broliui ir Kubos gynybos ministrui Rauliui Castro. Caleb McCarry, kuris irgi dalyvauja šioje konferencijoje, spalio 5 d. yra pasakęs, kad pirmą kartą per dešimtmečius atsirado netikrumas (For the first time in decades there is uncertainty). Iš JAV ir ES sklido ir sklinda raginimai liberalizuoti Kubą, surengti laisvus rinkimus, gerbti žmogaus teises, paleisti politinius kalinius ir pan. Taigi, pasitraukus ar silpnėjant F.Castro tikimasi permainų, kurias labai fragmentiškai norėčiau aptarti šiame pranešime.
ES de facto neturi bendros pozicijos Kubos atžvilgiu: pakanka paminėti Ispanijos socialistų vyriausybės ir, pavyzdžiui, Čekijos vyriausybės politiką Kubos režimo atžvilgiu.


Nuotraukoje (iš kairės): LR Seimo narys p. Emanuelis Zingeris, LR Seimo narys dr. Egidijus Vareikis ir Europos Parlamento narė dr. Laima Andrikienė. Vilnius, 2007 10 19

Transformacijos scenarijai ir jų galimybės

Kubos režimo transformacija gali įgauti skirtingas formas, kurios reikštų tolesnį režimo egzistavimą arba jo žlugimą.
Režimo žlugimo scenarijaus tikimybė šiandien yra maža, todėl turėtume nagrinėti laipsniškos režimo demokratizacijos galimybes, pritaikant Rytų ir Vidurio Europos, taip pat ir Baltijos valstybių patyrimą.
Kubos režimo transformacijos galimybės ir pobūdis priklauso ne nuo išorės, o nuo vidinių veiksnių: 1) ar režimas gebės konsoliduoti politinę sistemą ir pasipriešinti išorės spaudimui, 2) ar opozicija gebės mobilizuotis ir nuversti režimą.
Atsižvelgiant į tai, mano manymu, Kuboje galimi 4 scenarijai: 1) valdžios perdavimas F.Castro favoritui / laikinas valdžios perdavimas broliui R.Castro tampa nebe laikinu, o nuolatiniu, jis vienu ar kitu būdu įteisinamas, 2) „rūmų perversmas", 3) nuosekli režimo demokratizacija, 4) pilietinė revoliucija.
Režimui palankiausias - pirmasis, demokratiniam pasauliui - trečiasis, Kubos opozicijai - gal būt ketvirtasis. Klausimas - kuris scenarijus realiausias? Tačiau nė vienas jų neatmestinas, nes mes visi buvome liudininkai, kaip išleidus džiną iš butelio atgal jį sugrąžinti tampa neįmanoma (M.Gorbačiovo paskelbta demokratija, perestrojka, glasnost - Baltijos valstybių valstybingumo atkūrimo siekis - SSRS žlugimas).
Antrasis scenarijus būtų realus, jei būtų aktyvuotas elito nevienalytiškumo veiksnys. Štai kodėl aš kubiečių, dalyvaujančių šioje konferencijoje, klausiau: ar Kubos elitas - politinis, karinis, ekonominis - yra vienalytis? Ar tarp jų yra įtampų, kovos? Gal Komunistų partijoje šalia Raulio Castro yra kokia nors „kylanti žvaigždė"? Ar tarp aukštų Komunistų partijos atstovų yra palankesnių demokratinėms reformoms, provakarietiškų? Šį veiksnį galima ir būtina išnaudoti.
Čia galėtų būti sėkmingai panaudotas ir tarptautinis veiksnys, pavyzdžiui, kita valstybė (valstybės), kuri paremtų ne Raulį Castro, o kitą alternatyvų kandidatą, priklausantį tam pačiam politiniam - kariniam (ar ekonominiam) elitui. Kita vertus, „rūmų perversmo" scenarijus dėl jo neprognozuotumo, galimų gilių politinių neramumų yra vienas nepalankiausių. Didžiausią neigiamą įtaką šis scenarijus padarytų tada, jei jis užsitęstų ir skatintų ilgalaikį nestabilumą Kuboje. Kita vertus, greitas valdžios perėmimas, jei tai padarytų nuosaikios jėgos, kurios būtų linkusios bendradarbiauti su ES, JAV, lemtų tolesnius demokratinius pokyčius Kuboje.
Matyt, vis dėlto realiausias - pirmasis scenarijus, kurio esmė - taikus, politinės sistemos nekeičiantis valdžios viršūnės perdavimas įpėdiniui, kurį toleruoja didžioji dalis visuomenės, valdantysis elitas, tarptautinė bendruomenė ir, svarbiausia, pats F.Castro. Šiam scenarijui būtų būdingas politinio, karinio, ekonominio elito telkimasis apie favoritą, F.Castro įpėdinį, labai tikėtini jo mėginimai užmegzti dialogą su Vakarais. Valdžios perdavimą įpėdiniui Kubos atveju skatina F.Castro amžius ir sveikatos būklė, bet šias tendencijas galėtų toliau skatinti ir tam tikras išorės jėgų veikimas: didėjanti būtinybė ieškoti partnerių ES, šių šalių atsivėrimas Havanai (formalus „naujosios" valdžios toleravimas). Šiam scenarijui šiuo metu - palankiausios sąlygos, ir jį lemiančios prielaidos iš esmės jau sukurtos: 1) bet kokia efektyvi alternatyva esamam režimui sunkiai įsivaizduojama, 2) režimas nuosekliai kuria lojalių asmenų struktūrą, kuri galėtų visapusiškai kontroliuoti procesus šalyje, 3) opozicija silpna ir nesugeba pasipriešinti valdžios vykdomai politikai.
Mūsų misija aiški: siekti, kad pirmasis scenarijus - valdžios perdavimas įpėdiniui - kuo greičiau peraugtų į trečiąjį scenarijų, t.y. nuoseklią režimo demokratizaciją.
Šis, trečiasis scenarijus reikštųsi represijų sumažinimu opozicijai ir NVO, įgyvendintomis demokratinėmis reformomis (pirmiausia per rinkimus ir užtikrinant susirinkimų ir žodžio laisvę ir atsivėrimu ES (gal ir JAV) įtakai. Šio scenarijaus realizavimą galėtų paskatinti: 1) esminiai pasikeitimai Kubos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (tam būtinas visiškas F.Castro pasitraukimas ir jam artimiausių asmenų įtakos sumažėjimas bent iki tokio lygio, kad su jais atvirai ir lygiomis galimybėmis varžytųsi alternatyvios valdžioje esančios ar opozicinės jėgos),  2) būtinas aktyvesnis ES, JAV ir kitų demokratinių valstybių įsitraukimas ir supratimas, kad būtent ES įtaka, jos naujųjų valstybių narių iš Rytų ir Vidurio Europos dalyvavimas yra svarbi prielaida užtikrinant Kubos politinį, ekonominį ir socialinį stabilumą.
ES šis scenarijus turėtų būti prioritetinis, nes leistų užtikrinti nuoseklią
demokratizaciją, išvengiant didelių sukrėtimų ir ekonominių krizių.
Ketvirtasis - pilietinės revoliucijos - scenarijus, t.y. valdžios perdavimas po masinių piliečių protestų ir pasipriešinimo, yra galimas tuomet, kai: 1) susiformuoja tam tikras visuomenės revoliucinis potencialas, reikalavimai valdžiai (ypač esant stipriam Kubos ekonomikos nuosmukiui, socialiniams neramumams), 2) esant reikšmingai ir organizuotai grupei, kuri gali priimti visuomenės reikalavimus, žadėdama esmines reformas ir gerovės augimą (Kubos persitvarkymo sąjūdžio atsiradimas), 3) esant silpnam politiniam režimui, kad jis negalėtų atsakyti į piliečių lūkesčius ir spaudimą. Atsižvelgiant į dabartinį Kubos režimo pobūdį ir pilietinį aktyvumą, pilietinės revoliucijos scenarijaus tikimybė yra maža, nors ir neatmestina kaip visiškai nereali.
Valdžios perdavimo F.Castro favoritui scenarijus leistų suderinti labiausiai tikėtiną (režimo konsolidacijos) scenarijų su pageidautinu (režimo demokratizacijos) scenarijumi. Tikėtina, kad tai padidintų galimybes daryti įtaką Kubos režimo transformacijai iš išorės, o vidutiniu laikotarpiu režimo konsolidacijos scenarijus turėtų transformuotis į Kubos demokratizacijos scenarijų.


Nuotraukoje (iš kairės): Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio sekretoriato vadovas p. Geoffrey Harris, Europos Parlamento narė dr. Laima Andrikienė, Kubos studijų grupės narys p. Carlos Saladrigas (JAV). Vilnius, 2007 10 19

Baltijos valstybių patyrimo pritaikymas

Pirmiausia paminėsiu momentus, kurie buvo būdingi Baltijos valstybėms, bet nebūdingi Kubai. Svarbiausia - tai, kad Baltijos valstybėms politinė, ekonominė, socialinė transformacija buvo Baltijos tautų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo, valstybingumo atkūrimo sudedamoji dalis, o Kubos atveju to nėra. Antra, JAV parama - moralinė, politinė parama, Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS teisėtumo nepripažinimo politika - vaidino labai didelį pozityvų vaidmenį. Kubos atveju būtina įvertinti iki šiol sėkmingai eksploatuojamas antiamerikietiškas nuotaikas,  ir tai labai svarbu rengiant ir įgyvendinant bet kokią strategiją.
Taigi, ką siūlyčiau Kubai remdamasi Baltijos valstybių patyrimu? Siūlyčiau penkmečio planą, kurio pagrindinės gairės būtų:
1) ekonominės reformos programa: ūkiskaitos įdiegimas valstybinėse įmonėse, kuris daugiau nei 11 mln. gyventojų turinčią valstybę per maksimaliai trumpą laiką išmokytų rinkos ekonomikos pagrindų; kooperacijos vystymas; bendrų įmonių su užsienio kapitalu (joint ventures) kūrimas; privačios nuosavybės stiprinimas, privatizacijos pradžia (small scale privatization).  
2) politinės sistemos liberalizavimas: rinkimai, galimybė žmonėms pasakyti, ką jie galvoja apie valdžią (nekartosiu šiais metais atliktų Gallup tyrimų rezultatų, bet Kubos žmonės būtent to nori!).
3) fiskalinės politikos liberalizavimas: leisti funkcionuoti Kuboje užsienio valiutoms (dabar šalia peso funkcionuoja ir JAV doleris), valiutos konvertavimo liberalizavimas.
4) visuomeninio gyvenimo reforma, kultūrinė invazija: leisti laisvai steigti visuomenines ir nevyriausybines organizacijas; spaudos ir žodžio laisvė; politinių kalinių išlaisvinimas. Kultūrinė invazija: radijo, TV laidos, ES valstybių (Ispanijos?) TV kanalų transliacija į Kubą.
5)  žmonių (people-to-people) kontaktų liberalizavimas ir intensyvinimas: pagerinti visų rūšių komunikaciją tarp Kubos diasporos JAV ir kitose šalyse bei Kubos gyventojų: vizų režimo palengvinimas, siuntinių, piniginių perlaidų režimo liberalizavimas.      
6) ES ir JAV finansinė ir kitokia parama visoms liberalioms politinėms, rinkos ekonomikos ir kt. reformoms Kuboje.  Kuo didesnė parama - tuo geriau. Parama teikiama tam tikromis sąlygomis, t.y. paramos mastai siejami su reformų mastais. Parama turi būti nukreipiama ten, kur ją geriausiai pajustų eiliniai kubiečiai: ligoninės, mokyklos, universitetai, kt.
Visų šių reformų tikslas - pilietinio pagrindo, pilietinės visuomenės pagrindų sukūrimas Kuboje, autoritarinio režimo prevencija, demokratinių institutų sukūrimas ir stiprinimas, pilietinio karo, ginkluoto konflikto, pulkininkų diktatūros pergalės prevencija ir pan. Tikslas - rinkos ekonomikos, demokratinės visuomenės pagrindų (prielaidų) sukūrimas Kuboje.
Ir paskutinis, bet esminis pastebėjimas: šios reformos gali būti įgyvendintos, per penkerius metus gali būti sukurti demokratinės visuomenės, rinkos ekonomikos pagrindai, bet tik režimui atsivėrus ir ES bei JAV bendradarbiaujant su pereinamojo laikotarpio režimu, atsisakius izoliacijos, prekybos sankcijų politikos. Manau, jog turime pripažinti, kad visi autoritariniai režimai - ir Kuboje, ir Šiaurės Korėjoje, ir Baltarusijoje - tik prailgina savo egzistenciją, pasinaudodami izoliacijos politika, kuria demokratinis pasaulis baudžia totalitarinius režimus.