Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2007-08-20
L.Andrikienė: „Gyvename taip, tarsi mūsų būtų ne 3,4 milijono, o 34 milijonai"

Dr. Laimos Andrikienės interviu
www.bernardinai.lt
2007 08 20

L. Andrikienė: „Gyvename taip, tarsi mūsų būtų ne 3,4 milijono, o 34 milijonai"

Kas Jums yra buvimas Europos Parlamento (EP) nare? Karjeros laiptelis? Gyvenimo būdas? Iššūkis?
Po trejų darbo metų galiu pasakyti, kad darbas Europos Parlamente – jau gyvenimo būdas, Tai ir labai įdomus, patrauklus darbas, kurio pasiilgstu labai greitai. Kad apimtų Briuselio koridorių ilgesys, pakanka vienos savaitės Lietuvoje: ir vėl noriu atgal į Europos Parlamentą, noriu dirbti. Greičiausiai todėl, kad ten konstruktyvaus, pozityvaus, prasmingo veikimo – daug daugiau nei Lietuvos politinėje padangėje, ir tas kryptingas veikimas siekiant naudos ir visai ES, ir Lietuvai suteikia gerokai didesnį moralinį pasitenkinimą, ypač lyginant su Lietuvos Seimo darbu. Už tai esu dėkinga tiems 70 284 Lietuvos piliečiams, kurie per 2004 – ųjų Europos Parlamento rinkimus Lietuvoje man atidavė pirmumo balsus ir kurių dėka buvau išrinkta - iš penktosios Tėvynės sąjungos kandidatų sąrašo vietos pakilau į antrąją ir penkerių metų kadencijai išvykau dirbti į Europos Parlamentą. O prieš trejus metus, kadencijos pradžioje tai buvo ir didelis iššūkis. Juk buvau ir esu viena iš trylikos pirmųjų Lietuvos atstovų Europos Parlamente, ir nors Briuselio koridoriuose nebuvau naujokė (dirbdama Europos reikalų ministre gavau nepamirštamas pamokas ir Europos Parlamente, ir Komisijoje, taip pat ES aukščiausiojo lygio susitikimuose, kuriuose teko dalyvauti kartu su premjeru ir užsienio reikalų ministru), pradžia EP nebuvo lengva. Tiesą pasakius, 2004 – aisiais buvau nemaža pesimistė: tuomet galvojau, kad mums gali apskritai nepavykti ką nors svaresnio pasiekti (čia vertėtų prisiminti darbiečių atstovų priešrinkiminius pažadus, pavyzdžiui, Europos Parlamente persiderėti Lietuvos įstojimo į ES sąlygas!), taigi, darbą Briuselyje vertinau kaip didelį iššūkį. Neneigsiu – tai labai nelengvas darbas. Norint ką nors pasiekti, tenka gerokai paplušėti ir pasinervinti, bet kur šiandien be to gali apsieiti? Juk nemokamas yra tik sūris pelėkautuose, už visa kita tenka susimokėti... O dėl karjeros laiptelio, tai matysime, ar darbas Europos Parlamente taps tramplinu kažkokiam naujam, įdomesniam darbui, dar didesniam iššūkiui, ar ir pasiliks tik įrašu biografijoje, kad nuo 2004 – 2009 m. buvau Europos Parlamento narė.

Esate Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijos (ELP-ED) narė. Gal galėtumete kiek plačiau pristatyti esmines nuostatas, kuriomis vadovaujasi ši frakcija?
Mūsų frakcijai priklauso krikščionių demokratų ir konservatorių, liaudies partijų atstovai iš visų 27 šiandieninių ES valstybių narių. Mūsų frakcijoje – 278 Europos Parlamento nariai iš visų ES valstybių narių, tai – didžiausia EP frakcija (iš viso Europos Parlamente šiuo metu dirba 785 atstovai iš 27 ES valstybių, atstovaujantys 492 milijonus ES valstybių piliečių). Pagrindiniai mūsų grupės politikos prioritetai yra šie: 1) savo identitetu besididžiuojanti Europa, 2) piliečiams artimesnė Europa, 3) konkurencingumas: Europai reikia dirbti, 4) didesnis piliečių saugumas, 5) geresnė gyvenimo kokybė, 6) stipresnė Europa saugesniame pasaulyje. Ką reiškia, pavyzdžiui, pirmasis prioritetas – savo identitetu besididžiuojanti Europa? Tai – atsakingesnės visuomenės, kurios pagrindai yra šeima ir bendruomenė, stiprinimas. Tai ir pagarba etninei kilmei, tapatumui ir religiniam paveldui kaip Europos pamatinėms vertybėms, tai ir naujas Europos suvienijimas vadovaujantis bendrais tikslais ir bendromis vertybėmis, Europos kultūrinės įvairovės išlaikymas ir jos kalbų, tautų ir regionų vystymosi skatinimas. Antrasis prioritetas reiškia atviresnės, jautresnės ir demokratiškesnės Europos kūrimą, Europos pilietiškumo stiprinimą, pagarbą subsidiarumui ir tinkamo ES teisės įgyvendinimo užtikrinimą ir t.t. Trečiojo prioriteto – konkurencingumo – turinys yra: Europos konkurencingumo didinimas įgyvendinant ekonomikos reformą; darbo vietų kūrimas ir augimo skatinimas mažesnių mokesčių ir patikimos finansinės veiklos pagrindu; galutinis vienos bendros Europos rinkos sukūrimas siekiant skatinti mažesnes kainas ir didesnį pasirinkimą vartotojams; Europos ekonomikos modernizavimas vykdant efektyvią sanglaudos politiką; investavimas į žinias ir kvalifikaciją geresnio švietimo ir mokslinių tyrimų pagrindu; leidimas ES piliečiams dirbti savoje šalyje ir užsienyje. Po trejų darbo Europos Parlamente metų galiu drąsiai tvirtinti, kad šių prioritetų laikomasi, jie ir yra tikrieji, ne popieriniai ELP-ED grupės Europos Parlamente prioritetai.

ELP-ED yra bene svarbiausia EP politinio vyksmo jėga. Tautiniu atžvilgiu didžiausią frakcijos dalį sudaro Vokietijos delegacija, o mažiausią – Danija ir Estija, turinčios tik po vieną atstovą. Kaip frakcijoje derinami tautiniai ir politiniai ideologiniai aspektai? O gal šios priešpriešos tiesiog nėra ir visi balsuoja tik „taip kaip reikia“?
Atleiskite, o kas gali ar turi pasakyti „kaip reikia“? Kas, po galais, man gali pasakyti, kaip man balsuoti? Beje, pagal Europos Parlamento statutą EP narys yra laisvas, jam niekas negali nurodinėti, daryti spaudimo, ką kalbėti, kaip balsuoti. O pozicijų, tautinių ir ideologinių aspektų derinimas vyksta nuolat, tai – Europos Sąjungos, taip pat ir Europos Parlamento politinės kultūros, tradicijos dalis. Tam sugaištama daug laiko ir jėgų, bet kito kelio nėra. Teisybė, Vokietijos atstovų delegacija mūsų frakcijoje – pati didžiausia, Lietuvos – tik du atstovai (V.Landsbergis ir aš), bet niekada nesu balsavusi kaip nors tik todėl, kad to nori Vokietijos delegacija. Visada, pabrėžiu – visada! - man pagrindinis argumentas yra aiškus: kaip tai atsilieps Lietuvai. Ir mano taisyklė: jei negali Lietuvai padėti, tai bent nepakenk. Žinoma, man svarbūs visos Europos interesai, aš noriu stiprios Europos, bet juk Lietuvos interesai yra Europos intereso sudėtinė dalis, ir mano reikalas žiūrėti, kad Lietuvos interesai būtų tinkamai atspindėti, realizuoti. Jei taip nebūtų, tai Lietuvą Europos Parlamente galėtų atstovauti ir vokiečiai ar bet kurie kiti europiečiai.

ELP-ED įtaka EP nekelia jokių abejonių, tačiau juk esama ir mažesnių frakcijų. Ką veikia EP jų nariai, jei pagrindines pareigas svarbiausiuose komitetuose paprastai pasidalina dvi didžiausios politinės frakcijos?
Europos Parlamente galioja kvotų sistema, ir pareigos skirstomos frakcijoms, o ar tapsi frakcijos kandidatu užimti kokias nors pareigas komitete ar EP delegacijoje su trečiaja šalimi, priklauso nuo to, kokio dydžio yra tavo nacionalinė delegacija frakcijoje. Kadangi per praėjusius Europos Parlamento rinkimus Lietuvoje Darbo partija su V.Uspaskich buvo „ant bangos“, tai iš trylikos Lietuvos atstovų EP net penki – darbiečiai, kurie kartu su E.Gentvilu ir M. Starkevičiūte yra vienoje – Liberalų ir demokratų (ALDE) frakcijoje. Ji – trečioji pagal dydį Europos Parlamente, joje – 104 EP nariai iš 22 valstybių, tarp jų – septyni lietuviai. Tai jau nemaža nacionalinė delegacija toje frakcijoje, todėl darbiečiai gavo kai kurias pareigas komitetuose. Likusiems Lietuvos atstovams tenka išsikovoti vietą po saule patiems, ir prireikė dvejų su puse metų kantraus, kruopštaus, nuoseklaus darbo, kad gautumei pasiūlymą užimti kokias nors pareigas. Tiesa, priklausymas didelei frakcijai suteikia tam tikrų privilegijų, jau nekalbant apie tai, kad didžiausios frakcijos parama, užnugaris visada yra gerai. Tačiau daug svarbiau žinoti štai ką: ne pareigos lemia parlamentaro darbo apimtį ir kokybę. Koks nors „mepas“ (MEP-as) gali sėdėti trečiojo ar ketvirtojo komiteto pirmininko pavaduotojo kėdėje ir ramiai leisti dieneles: nei pirmininkauti tenka, nei kokį kitą papildomą darbą dirbi. Tenka matyti ne vieną snaudžiantį prezidiume. Taigi, kas nori dirbti – gali sėkmingai ir produktyviai dirbti būdamas tiesiog Europos Parlamento nariu. Juk tai irgi svarbios, garbingos pareigos. O kas nenori dirbti ir aukštesnes pareigas gauna tik todėl, kad jo delegacijai tai priklauso pagal kvotą, tai ir aukštesnėje kėdėje sėdėdamas nedaug nuveiks.

Kalbamės tuo metu, kai ES šalių teisės ekspertai pradeda kelis mėnesius truksiantį techninių konsultacijų laikotarpį dėl atnaujinamų ES sutarčių tekstų, kurie pakeis prieš dvejus metus žlugusią Europos konstituciją. Tad noriu jūsų paklausti be užuolankų – jūs tikite „Europos projektu“? Kodėl?
Kai žmogui ne dvidešimt, o penkiasdešimt metų visai čia pat, jau sunku pasakyti, kad tiki kokiu nors projektu. Tikiu Dievu, o visa kita vertinu kritiškai, stengiuosi objektyviai įvertinti pliusus ir minusus, o tada elgiuosi pagal aplinkybes: turėdama tikslą ar tikslus, numatau prioritetus, ir tikslui pasiekti visus teigiamus aspektus, aplinkybes stengiuosi išnaudoti, o neigiamų išvengti. Tokia gyvenimo filosofija vadovaujantis pasakyti, kad aš tikiu „Europos projektu“ būtų per stipriai pasakyta. Europa man svarbi, bet vis tiek pasaulio centras man yra Lietuva, o Europa svarbi tiek ir todėl, kad Lietuva yra Europoje. Kita vertus, įvertinus Lietuvos geopolitinę padėtį ir siekiant, kad Lietuva būtų stipri, turtinga, moderni, konkurentiška, dinamiškai besivystanti demokratinė valstybė, galėjome rinktis iš kelių variantų: 1) Lietuva – ES narė kartu su kaimyninėmis Latvija ir Lenkija, 2) Lietuva – Rusijos ir Baltarusijos satelitė, 3) Lietuva – menamai neutrali, nepriklausanti jokioms sąjungoms. Pasirinkome pirmąjį variantą, t.y. Lietuvos narystę ES. Kiti du variantai mano manymu yra atmestini: antrasis reikštų visišką Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos, o trečiasis apskritai nerealus, be to, anksčiau ar vėliau jis virstų antruoju variantu, t.y. priklausomybe nuo Rusijos. Taigi, kalbant šiuo aspektu manau, kad Europos projektas Lietuvai yra tinkamas, tiesa, ne be trūkumų, bet blogio čia yra gerokai mažiau, nei kituose. Reikėtų paskyti ir tai, kad „Europos projektas“ pasiteisino: jau 60 metų Europa (Europos Sąjunga) gyvena be karų, bado, nepriteklių. Iš gero gyvenimo Europa net apsnūdo, aptingo, todėl viena iš naujai į ES atėjusių valstybių priedermių yra prižadinti miegančią Europą, paskatinti ryžtis ją naujiems iššūkiams, skatinti siekti didesnio konkurencingumo, dinamiškumo ir pan.

Tačiau ES konstitucijos žlugimas aiškiai parodė, kad Europos vienybė – gana mistinis dalykas. Ji gyva tik politikų kalbose. Dabar bandoma žengti antrą žingsnį atsisakant Europos himno, vėliavos ir kitų atributų, kurie ypač erzina savo valstybę branginančius piliečius. Kita vertus, ES sutarčių tekstuose paliekamos esminės buvusioje konstitucijoje numatytos ES institucijų reformos, apimančios Europos Komisijos sandarą, Europos Parlamento galių stiprinimą, balsavimo ES taryboje principus. Susidaro įspūdis, kad pradedamas naujas „viliotinis“ Europos gyventojams...
Viskas daug paprasčiau, ir jokių viliotinių: Europos Sąjungai reikia veikti, ir reikia veikti efektyviai. Pabandykite suderinti 27 asmenų interesus ir priimti sprendimą bet kokiu, kad ir nelabai svarbiu klausimu: ar bus lengva, ar apskritai pavyks? O juk kalbame apie 27 valstybių interesų derinimą ir sprendimų priėmimą, kai kartu posėdžiauja 27 ministrai ar premjerai. Mūsų Europos Sąjungoje – 492 milijonai, dar kelios dešimtys milijonų laukia prie durų ir kuo greičiau trokšta tapti mūsų šeimos nariais. Bepigu buvo priiminėti sprendimus, kai ES buvo 6 ar net ir 15 valstybių. Dabar – vos ne dvigubai daugiau. Kad Europos Sąjunga veiktų efektyviai, kad būtų galima priimti sprendimus ir juos įgyvendinti, reikėjo struktūros, sprendimų priėmimo mechanizmo reformos. Vienas iš būdų tai pasiekti buvo Konstitucija Europai – projektas, kurį atmetė Prancūzijos ir Olandijos rinkėjai. Po kelerius metus užtrukusių konsultacijų šiemet pagaliau prasidėjo tarpvyriausybinė konferencija, kuri turi baigtis iki šių metų pabaigos, ir aš iš visos širdies linkiu, kad ji baigtųsi sėkmingai, kad galėtume džiaugtis jos rezultatais. Kaip ir viskas Europos Sąjungoje, taip ir šiuo atveju galutinis rezultatas bus pasiektas kompromiso būdu, o tai reiškia, kad visiems teks ko nors atsisakyti: kai kurių ambicijų, norų, svajonių. Bet jei rezultatas bus galimybė ES veikti efektyviau nei iki šiolei – bus puiku.

Kalbate apie rimtus ir globalius dalykus. Tačiau man, kaip ES piliečiui, svarbi ir kita medalio pusė. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, plenarinių sesijų metu visas Europos Parlamentas kelia sparnus ir iš Briuselio skrenda į Strasbūrą. Švaistomi pinigai, netausojamas politikų laikas ir šiaip tai atrodo gana kvailai. Ką galvoti man, kaip eiliniam Europos piliečiui, apie visą ES, jei net elementariuose dalykuose nesugebama rasti racionalaus sprendimo? Kaip tada kalbėti apie kitų, daug svarbesnių, problemų sprendimą?
Gerbiamasis, Jums Europos Parlamento skraidymas kiekvieną mėnesį į Strasbūrą vienai savaitei atrodo neracionalu ir kvaila, o prancūzams ir vokiečiams – net labai racionalu ir protinga. Žinant, kur yra Strasbūras ir kokią naudą iš to turi Prancūzija ir Vokietija, kitokios pozicijos tikėtis sunku. Kita vertus, ES sutartyse, kurias yra ratifikavę visos ES valstybės narės, įrašyta, kad Europos Parlamento darbo vieta yra Strasbūras. Jei norima keisti šią nuostatą, dėl to turi sutarti visos 27 ES valstybės narės. O Prancūzija ir Vokietija neketina tam pritarti, ir taškas. Bent šiuo metu. Šis pavyzdys – dar vienas įrodymas, kad jei ES valstybės būtų ratifikavusios Konstitucinę sutartį, būtume turėję progą sprendimus priimti ne bendru sutarimu, o taikydami dvigubos daugumos principą. Dabar teks palaukti jau minėtos tarpvyriausybinės konferencijos pabaigos ir jos rezultatų. Nesinori aplenkti ir Lietuvos aktualijų. Mūsų valstybei tapus ES ir NATO nare įklimpome prastai atsiduodančiuose politiniuose žaidimuose. Kodėl šitaip? Ši tema man yra pati svarbiausia ir skaudžiausia. Juk visi žinome, kad mūsų piliečių skaičius mažėja dėl jau dešimtmečius trunkančios prastos demografinės situacijos (mažo gimstamumo, didelio mirtingumo, kai gimsta mažiau nei miršta), didėjančios emigracijos. Kai kurie politikai Lietuvoje jau skambina varpais, kad 2050 m. lietuvių Lietuvoje bus 1 milijonu mažiau. Atrodo, visa tai įvertinus būtų logiška tikėtis, kad mūsų išrinktieji – Seimas, jo patvirtinta Vyriausybė, mūsų prezidentas darys viską, kad neigiamas tendencijas „nusvertume“ pozityviais dalykais: aiškiais valstybės prioritetais, jų įgyvendinimui pritaikytu programiniu pagrindu sudarytu biudžetu, ES paramos panaudojimu svarbiausioms problemoms spręsti, ir žinoma, aiškia, motyvuota įstatymų leidybos darbotvarke, kai svarbiausi dalykai ir yra svarbiausi, jiems skiriama daugiausia resursų: finansinių, laiko ir t.t. O ką matome? Matome Seimą, paskendusį nesibaigiančiuose skandalų aiškinimuose, kai viena po kitos kuriamos parlamentinės tyrimo komisijos, ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio. O rezultatas – apverktinas: atidavus daug jėgų ir laiko skandalams ir skandalėliams, įrodinėjimams, kuris iš politikų teisus, o kuris dar teisesnis, nebeliko laiko nei tinkamai pasirengti euro įvedimui, nei užbaigti jau daugiau nei dešimtmetį vykstančią žemės reformą (mano tėvas iki šiol nėra atgavęs savo žemės. Tėvelio, kuris ir tremtyje buvęs, ir Sibiro lageryje septynerius metus kalintas, nuosavybės teisės į jo tėvų žemę Kretingos rajone atkūrimo epopėja trunka jau kokį penkiolika metų). Seimui ir Vyriausybei pritrūko laiko įteisinti ir kompleksą priemonių prieš karą keliuose, neliko laiko iš esmės spręsti emigracijos problemas. Problemų – nors vežimu vežk: universitetų būklė – apverktina, aukštasis mokslas baigia uždusti; socialinės apsaugos sistemos „reformos“ apsiriboja pensijų padidinimu 20 ar 40 litų, ypač prieš rinkimus, sveikatos apsauga – dar viena sritis, kur tvarkos labi reikia. Apskritai man atrodo, kad Lietuvos visuomenė seniai tapo abejinga valdžiai (Seimo, vyriausybės, partijų reitingai kalba patys už save), žmonės į valdžią žiūri kaip į cirką ir kasdien iš aukštai sėdinčiųjų laukia kokio nors naujo skandalo, kurį kelias dienas bus galima aptarinėti susitikus gatvėje pažįstamą ar gurkšnojant kokį skystį mažiau ar daugiau prestižinėje vietoje. Kol valdžia aiškinasi, kuris geresnis ar švaresnis, kuris labiau Tėvynę myli, Lietuva gyvena kitą, savo gyvenimą: augina vaikus, dirba, geria, emigruoja, su „valdiškais namais“ stengiasi turėti kuo mažiau reikalų ir laukia geresnių laikų.

Kita vertus, Jūs, kaip EP narė, bendraujate ir su kitų valstybių parlamentarais. Kaip Lietuvos politinis gyvenimas atrodo bendrame Europos valstybių kontekste? Gal mes čia toliau plėtojame saviniekos tradicijas? Juk, tarkim, pasižiūrėjus į kaimyninės Lenkijos politinį gyvenimą ne ką ir skiriamės...
Lenkija Europoje jau tapo pajuokos objektu. Man gaila, kad taip atsitiko mūsų kaimynams, ir tikrai nenorėčiau, kad Lietuva kada nors atsidurtų Lenkijos vietoje. Mūsų bėda lyginant su lenkais kita – apie mus apskritai mažai kalbama ir rašoma, ir tūlas tiesiog gali pamiršti, kad tokia valstybė - Lietuva - Žemėje yra. O mūsuose gajus Mykoliuko kompleksas – nutylėti, patylėti, nereikalauti – šiandieninėje Europoje nėra patrauklus, naudos Lietuvai jis retai atneša. Sunku paaiškinti ir pateisinti tai, kad prieš dvejus metus, tik savaitei (!) likus iki Putino – Šrioderio pakto dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu pasirašymo mes visi sužinojome, kad toks projektas bus įgyvendinamas. Apie šį projektą galėjo nežinoti eiliniai Lietuvos piliečiai, bet kur buvo mūsų diplomatinė tarnyba, mūsų ambasada Vokietijoje, kur pagaliau buvo mūsų gerbiamoji žiniasklaida, taip mėgstanti kelti audras vandens stiklinėje, prie kokio menko įvykio nesibodinti tuoj pat prilipdyti skandalo etiketę?! Juk Vokietijoje apie tą projektą buvo rašoma, kalbama ir t.t. Ar apie jį nežinojo tuometinis mūsų užsienio reikalų ministras, kuriam ataskaitas apie gerokai mažiau reikšmingus įvykius pastoviai rašo mūsų ambasadoriai užsienyje? Ar apie tai nežinojo tuometinis Lietuvos premjeras ar ūkio ministras, kurio žinioje yra energetika? Jų pareiga buvo apie tai žinoti! O jei žinojo, tai kodėl tylėjo, kodėl neprotestavo, kodėl nesiėmė diplomatinių ir kitokių žingsnių sustabdyti tokias užmačias? Juk protestuoti pradėjo ne Lietuvos valdžia, o Lietuvos atstovai Europos Parlamente tuoj pat, kai apie tai buvo sužinota, bet iki dokumentų pasirašymo buvo likusi vos savaitė. Ir įdomiausia tai, kad ir tą likusią savaitę Lietuvos valdžia toliau tylėjo: suprask, plėšykitės jūs ten, Briuselyje, jei norite, o mums viskas gerai. Lietuvos valdžia atsibudo tik po to, kai Putinas su Šrioderiu ne tik rankas buvo sukirtę, bet jau ir parašus dokumentuose padėję. O kalbant apie savinieką, tai mes čia esame pasiekę žymių laimėjimų: esame viena labiausiai besiskundžiančių tautų Europoje, kurios atstovai gerokai dažniau nei kitų tautų žmonės teisybės ieško Strasbūre ar Briuselyje (reto viešo konkurso Lietuvoje rezultatai nebūna apskųsti, o kai paliečiama ES parama, tai skundai iš Lietuvos plaukia į Briuselį). Be to, esame ne tik surengę apkaltą valstybės prezidentui, bet suniekinę, sutrypę daugelį savo tautiečių, o vėliau apsižiūrėję, kad kaip ir be reikalo. Lyginu Lietuvą su kaimyne Latvija: jų dabartinis prezidentas po rinkimų prisipažino ėmęs pinigus iš savo ligonių vokeliuose. Kaip reagavo latviai? Ogi mokesčių inspekcija prisakė prezidentui susimokėti mokesčius nuo gautų sumų, ir prezidentas buvo iškilmingai prisaikdintas, inauguruotas. Visai neabejoju: jei taip būtų nutikę Lietuvoje, būtų buvusi sukurta Seimo komisija, būtų kelis mėnesius ar pusmetį tyrusi, o tyrimas būtų pasibaigęs išrinktojo prezidento prikalimu prie gėdos stulpo, o gal net kokia nors apkalta ar rinkimų rezultatų anuliavimu. Gyvename taip, tarsi mūsų būtų ne 3,4 milijono, o 34 milijonai. Mums ir priešų nereikia, viską savo rankomis padarome (teisybė, yra „padedančių“ mums viduje tvarkytis ir iš svetur).

Pragmatizmu persunktas paskutinis klausimas: išvardinkite tris pagrindines kliūtis, kurios trukdo Lietuvai įsisavinti ES paramą?
1) Patyrimo stoka (ypač 2004-2006 m.) kalbant ir apie valdžią, ir apie projektų, jų paraiškų rengėjus; 2) neskaidrumas, kuomet visi yra lygūs, bet kai kurie – lygesni; 3) per didelė ES paramos Lietuvoje administravimo sistemos centralizacija: viskas skirstoma tik Vilniuje, kiti didieji miestai, regionai – ne dukrų, o podukrų vietoje.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Valdas Kilpys