Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2007-05-15
VERTYBIŲ KOMUNIKACIJA POSTMODERNIOJE VISUOMENĖJE

Šios svetainės lankytojai aktyviai domisi pranešimais, kurie buvo skaityti Vilniuje praėjusį penktadienį (2007 05 11) vykusioje tarptautinėje konferencijoje „VERTYBĖS IR POLITIKA". Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo pranešimas jau tą pačią dieną - gegužės 11-ąją - buvo paskelbtas interneto portale www.balsas.lt, Seimo nario Andriaus Kubiliaus pranešimas 2007 05 15 paskelbtas interneto portale www.bernardinai.lt, ten pat 2007 05 16 paskelbtas ir Europos Parlamento viceprezidento Mario Mauro pranešimas „Europos bendrosios vertybės ir ES Konstitucija: ateities perspektyva".
Jūsų dėmesiui siūlome dar vieną pranešimą, kuris buvo skaitytas tos pačios konferencijos sesijoje „Vertybių komunikacija postmodernioje visuomenėje".

NAUJIEJI VERTYBIŲ PERSIKŪNIJIMAI IR KAUKĖS
Prof. Arūnas Augustinaitis

Pranešimas, skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Vertybės ir politika"
Vilnius, 2007 05 11

Vertybės – kaip žmonės, žmonėse jos turi savo gyvenimą ir elgiasi taip pat kaip ir jie. Taigi vertybės yra personifikuojamos, ir tik nuo pačių žmonių faktiškai priklauso, ar jie moka gyventi su vertybėmis vis besikeičiančiame vertybių pasaulyje

Vertybės yra gyvenimo organizavimo būdas: nuo to, kaip mes formuosime savo vertybinį žinojimą, priklausys ir išgyvenimo globalioje erdvėje galimybės. Pradžioje, kas tai yra vertybės? Žiūrint klasikiniu komunikaciniu požiūriu – tai reikšmių komunikavimas arba vadinamoji semantinė mokykla, o, žiūrint iš žinių visuomenės pozicijų, vertybės yra šiuolaikinio žinojimo ir kompetencijų esminis sudėtinis komponentas. Tradiciškai vertybės suprantamos kaip tam tikrų sričių vertybinės sistemos ir jų vidinė hierarchija – etinės, politinės, kultūrinės, etninės, buitinės, istorinės, meninės ar estetinės ir kt., tai pat jų tarpusavio santykis. Visos šios sistemos ar etiniai kodeksai nusako vienokį ar kitokį žmogaus santykį su socialine aplinka ir apskritai su pasauliu. Tik bėda, kad tradicinės vertybių sistemos ir hierarchijos praranda savo vaidmenį ir niekaip negali „sugyventi“ su šiandieniu pasauliu. Taigi klausimas labai paprastas: O kur gi dingsta šios vertybės, kodėl jos „pabėga“ nuo šiandienio žmogaus, kodėl mums jų vis labiau trūksta, ir, pagaliau, visai priešinga mintis - gal vertybės iš tiesų niekur ir neišnyko, tik žmogus jų nepajėgia atpažinti ir deramai panaudoti, nes pasikeitė ne pačios vertybės, o tik jų pavidalai postmoderniame būvyje, t.y. vertybės persikūnijo ir...užsidėjo kaukes. Tai yra būdingas postmoderniojo, t.y vis labiau simbolinio ir virtualaus pasaulio tapatybinės kaitos atributas.

Mes gyvename keistu laiku, kurį lydi labai neįprasti, migloti ir paradoksalūs tų pačių reiškinių vertinimai. Taigi ir visas vertybių „gyvenimas“ šiandien tampa vis labiau paslaptingas ir vienareikšmiai sunkiai paaiškinamas. Šiame trumpame pranešime be gilesnės argumentacijos pabandysiu tik parodyti išorinius vertybių komunikavimo ypatumus vis labiau besikeičiančiame gyvenime. Tai gal būt pravers šiokią tokią bendriausio pažinimo nišą ar bent plyšelį, leidžiantį suprasti ir praktiškai įprasminti radikalias vertybių transformacijas ir jų paradoksalaus gyvavimo šiandienio gyvenimo kontekstuose principus. Taigi prieš Jus dešimt prieštaringų postmoderniojo vertybių gyvavimo ypatumų.

Pirmasis teiginys – vertybė nežlunga, bet pasikeičia. Dažnai apgailestaujant teigiama, kad vertybės nyksta, vertybės nevaidina to vaidmens, kurį turėtų vaidinti tradiciškai suvokiamame visuomenės gyvenime. Taigi klausimas, kur gi tos vertybės dingsta ar pasislepia? O gal tikroji padėtis visai kitokia? Juk vertybių gyvavimą būdus ir pavidalus lemia mūsų išgyvenamas laikotarpis, kuris tampa vis labiau informacinis ir technologinis, formuodamas naujas technokultūrines aplinkas. Jose tradicinės vertybės ir jų sistemos tampa nelabai atpažįstamos, jos mutuoja, keičiasi, įgyja neįprastas formas ir atsiduria tose vietose, kur jų tarsi ir nelabai turėtų būti, ir atvirkščiai. Taigi vaizdžiai kalbant šiandienio žmogaus santykis su vertybėmis tampa panašus į pasaulinį kaukių balių, kuriame vertybės tarsi persikūnija, persirengia ir pasislėpusios po kaukėmis veikia vis labiau nenuspėjamai ir iš pirmo žvilgsnio iracionaliai.

Vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tarsi pradeda “žaisti” žaidimus, kurių žmonės vis labiau nesupranta ir juolab nesugeba suvaldyti. Įprastos taisyklės kaip ir neveikia, o tradiciniai vertybių komunikavimo būdai kaip nebūtų paradoksalu sukelia vertybių infliaciją ir didina indiferentiškumą, kai vadinamosios “tikrosios” vertybės tarsi nepaliečia žmogaus kasdienio gyvenimo, o aplinkui gaminama ir aktyviai vartojama stulbinančiai didėjanti pseudovertybių aibė. Taigi tradicinės vertybės, t.y. vertybės be kaukių, kaip ir pradingsta siautulingame vartotojiškų vertybių šurmulyne. Tačiau įdomiausia yra tai, kad vertybių kokios jos nebūtų įtaka nemažėja, bet sparčiai didėja.

Taigi antrasis teiginys yra tas, kad pačios vertybės kaip tokios kaip ir neegzistuoja pačios savaime – jos aktualizuojamos tiek ir taip, kiek ir kokiu būdu jos komunikuojamos. Be abejo tai susieta ir su istoriniu laiku, kai pačios vertybės kaip ir nesikeičia, bet keičiasi jų santykis su pasauliu. Turint omenyje, kad pasaulis kuo toliau, tuo labiau tampa informacinis, jame įsigali ir naujos taisyklės. Informaciniame pasaulyje, priešingai nei materialiame, puikiai sugyvena ir tai, kas mums atrodo racionalu, ir tai, ką mes priskiriame iracionalumo sričiai (mes materializuojam viską, pradedant horoskopais ir baigiant kūrybinėm fantazijom). Informacinis pasaulis ir yra ta vis pilnėjanti rūbų spinta, iš kurios tradicinės vertybės traukia apdarus savo postmoderniajam maskaradui. Taigi klausimas yra ne tas, ar gyvuoja pačios vertybės, o kaip jos gyvuoja ir kokius komunikacijos pavidalus jos įgauna šiandieniame pasaulyje?

Tai veda link trečiojo paradoksalaus teiginio, kad mes gyvename ne vien vartotojiškame, kaip mėgstama graudentis, bet vertybių pasaulyje, kuris vis labiau priklauso nuo didėjančio vertybių kūrimo, galima sakyti, netgi gamybos masto. Tačiau sykiu šitą pasaulį mes vis labiau apibūdiname kaip vartotojišką, technišką ir racionalų, kuriame vertybėms kaip ir nėra vietos. Tai iš esmės reiškia viena – mes nesugebame tinkamai “bendrauti” su persikūnijusiais vertybiniais pavidalais – vertybės pačios gyvena savo gyvenimą, o žmogus ir, sakyčiau politikas, tik bando prie jų prisiderinti. Tik vietoje to, kad “atpažintų”, kurios gi vertybes slepiasi po kaukėmis ir kaip jas tvarkyti, ji pats maukšlinasi kaukę, kad nuslėptų savo sumišimą ir bejėgiškumą, kad galėtų įsimaišyti į minią ir nesiskirtų nuo kitų. Taigi, norit valdyti vertybių pasaulį, pirmiausiai reikia suprasti, kaip veikia jo komunikacinės taisyklės ir mechanizmai, kaip jie įsikūnija naujose viešosiose erdvėse, įvaizdžiuose ir skaitmeninėse informacijos technologijose.

Tad ketvirtasis teiginys yra tas, kad vertybės postmoderniame pasaulyje apsigyvena ne “grynais” pavidalais, o tik kompetencijų aplinkose ir jų persiklojimuose. Tai reiškia, kad vertybės jau neturi tiesioginio ideologinio poveikio – vyksta – ir kuo toliau, tuo labiau, vadinamoji deideologizacija – neatsitiktinai tūlas pilietis visiškai neatskiria šiuolaikinių partijų ideologinės spalvos: visi mes tampame politiniais daltonikais. Tačiau tas pats pilietis puikiai atskiria tuos, su kuriais norėtų bendrauti ir būti jų komunikavimo ir reikšmių kontekstuose ar užsiimti bendra veikla, nesvarbu – ekonomine ar politine. Taigi šiuolaikinės vertybės gyvuoja tik konkrečiuose žinojimo kontekstuose, kuriuos suponuoja ir išsilavinimas, ir gyvenimo būdas, darbinės veiklos stilius ir be abejo vartojimo kultūra. “Grynais” pavidalais vertybės gali gyvuoti tik “ideologinėse” visuomenėse, kurios paremtos vertybiniu fundamentalizmu ir persmelkia ideologiškai visas gyvenimo sritis – pvz., Iranas, Š. Korėja ir pan.

Penktasis teiginys. Persikūnijusių vertybių skvarba šiuolaikiniame pasaulyje nepaliaujamai didėja. Paradoksalu, bet vadinamoji aukštųjų technologijų ekonomika arba žinių ekonomika faktiškai reiškia kultūros ekonomiką, nes tik kultūrinių aplinkų organizavimas ir vadyba bendruose žinojimo kontekstuose sukuria inovacijų prielaidas. Taigi technologinė pažanga iš esmės yra vertybių triumfas. Šiuo požiūriu Lietuva yra vertybių krizėje, nes pagal inovacijų rodiklius mes esame vieni iš labiausiai atsiliekančiųjų Europoje. Visai tą patį galima pasakyti ir apie politiką – nesugebėjimas suprasti pasaulinių permainų ir naujų vertybinių pavidalų bei jų komunikavimo būdų sukelia permanentinį politinį “žemės drebėjimą”, kurį visuomenė stipriau ar silpniau jaučia kiekvieną dieną. Tai rodo didžiulę vertybių ir žmogaus atskirtį, kurios neperžengia ir deramai neįprasmina tradiciniai komunikacijos būdai bei šiuolaikiškos demokratinės sklaidos formos.

Šeštasis teiginys yra tas, kad vertybės tampa tiesioginiu vadybos instrumentu. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir nedera su “aukštąja” (arba etine) vertybių prigimtimi, tačiau šiandieninis sprendimų priėmimo modelis vis labiau krypsta nuo kibernetiškojo išskaičiavimo link vertybinių kontekstų. socialinių utopijos ir ekologinio (harmoningo) mąstymo plačiąja šio žodžio prasme idealų. Šiuos sprendimus formuoja vaizdiniai, kolektyvinė kūryba, visuomeniniai mitai ir kitokios ideologemos bei mitologemos. Juose perkuriami istoriniai pavyzdžiai, persipina kultūrinės įtakos, religiniai elementai ir buitiniai prietarai, įgaunantys sinkretinių ideologijų rangą. Taigi, ką gi šiuo metu mes vadiname lyderiais, apie kuriuos šiuo metu taip madinga kalbėti? Lyderis yra tas, kuris sukoncentruoja, išreiškia ir įkūnija organizacijos vertybes, kultūrą ir etiką. Jis gali būti profesiškai nekompetentingas, gali būti netgi negabus, tačiau, jei tinkamai komunikuojamos vertybės, jos tampa charizmos pagrindu ir lyderiavimo atributu. Tas pats su profesinės etikos suklestėjimu – profesinės vertybės ir etika tampa reguliaciniu ir vadybiniu mechanizmu. Tai taip pat rodo augantį vertybių vaidmenį.

Iš šio teiginio seka septintasis. Tokio lyderio vaidmenį postmoderniajame pasaulyje perima religija. Religija šiuolaikiniame gyvenime tampa vertybių vadybos įrankiu, kuris sukuria specifinio žinojimo būdą, integruojantį šiuolaikinio pasaulio daugialypumą, didėjančią kaitą ir prieštaringumą. Neatsitiktinai, tiek daug žmonių renkasi įvairias religines bendruomene ir sektas, kurios pasiūlo tinkamą tam gyvenimo tarpsniui vertybinį “kokteilį”, bent laikinai išsprendžiantį prisitaikymo prie globalaus pasaulio iracionalumo ir nepastovumo problemas. Sektos yra dėsningas mūsų gyvenamo pasaulio reiškinys, bet jų suklestėjimas yra požymis, rodantis, kad tradicinių vertybių komunikacija neatitinka visuomenės kaitos reikmių ir spartos. Taigi religinis mąstymas taip pat įgyja vadybines ir labai praktiškas konotacijas kasdieniame gyvenime ir politinėje veikloje.

Strateginiu požiūriu - tai vertybinio ir civilizacinio pasirinkimo klausimas – ar religija (religinės institucijos) įtraukiamos į pilietiškumo ir tautiškumo, o svarbiausia – globaliojo konkurencingumo stiprinimo procesus, ar siekiama ją atitraukti nuo viešosios pilietinės erdvės? Vertybinės dimensijos ribose turėtų būti apibrėžtas požiūris į religinių santykių reguliavimo lygį Lietuvos valstybėje. Ar katalikybė ir toliau bus tradiciškai pripažįstama ir palaikoma kaip vyraujanti valstybinio ir tautinio tapatumo dalis? Gal bus skatinamas religijų pliuralizmas? Pagaliau, gal bus siekiama mažinti bet kokios religijos vaidmenį visuomenės vertybių sistemoje prisitaikant prie politinių globaliojo antifundamentalizmo realijų? Diskusijos dėl ES Konstitucijos įprasminimo krikščioniškomis vertybėmis kaip tik tai akivaizdžiai parodo.

Taigi aštuntas teiginys yra paradoksas tarp vertybinio turinio stabilumo ir sprogstančių bei besimainančių komunikavimo formų. Klausimas faktiškai yra tas, kaip 10 Dievo įsakymų yra interpretuojami, perteikiami, kontekstualizuojami, suįvaizdinami, pritaikomi prie tradicijų ir tarpkultūrinių kontekstų. Tai reiškia, kad tradicinės vertybės įgauna tokius pavidalus, kurie sulieja vertybes su gyvenimu – tiksliau, vertybiškai jį ekonomizuoja. Vertybinio ekonomizavimo „persikūnijimas“, suteikiantis vertybėms konkurencinio potencialo rangą, yra taip pat vienas iš didžiausių postmoderniojo vertybių komunikavimo virsmų. Taigi religinės vertybės tampa aktualios tiek kiek šiuolaikiškai jos komunikuojamos kaip bendrojo išgyvenimo ir konkurencingumo veiksnys.

Šis virsmas gali būti pratęstas devintuoju teiginiu, kad susiliejančios su ekonomine veikla vertybės informaciniame pasaulyje vis labiau remiasi išskirtinumo plėtra, nes būtent išskirtinumas ir kūrybinis individualizavimas tampa konkuravimo varikliu. Vertybių gyvavimas tampa vis mažiau universalizuotas – įgyja individualaus išskirtinumo ir įvairovės pavidalus, pradedant asmeniniu ar bendruomeniniu lygiu ir baigiant, regioniniu, nacionaliniu, Europiniu ar net globaliu. Vertybinių interakcijų suasmeninimas per darbą, gyvenimo ir vartojimo būdą, žinojimą, įvaizdį ir santykius su visuomene faktiškai tampa dar vienu išraiškingu postmoderniųjų vertybių veidu. Suprasdami vertybinės individualizacijos dėsningumus pradėsime geriau suvokti save pačius, savo galimybes ir vidinio tapatumo kaitą, neprarandat pagrindinių vertybinių idealų. Gal tai padės, pavyzdžiui, vertybiškai suvokti giliąsias mūsų visuomenės patirtis ir jų reikšmę istoriniuose ir globaliuose pjūviuose (dimensijose), o praktiškai įgyvendinti vertybių sinergiją specialiomis mokymosi tarp kartų priemonėmis (intergenerational learning). O gal jau suvoksime ir tai, kad esame „žylanti visuomenė“ (graying society), kuri tik ir gali išgyventi globaliame pasaulyje, paversdama savo vertybes ir patyrimą konkurencine stiprybe.

Pagaliau dešimtasis teiginys (ar naujoji vertybių kaukė) – tai paradoksaliosios vertybių transformacijos viešojoje erdvėje. Vertybės keičia savo kaukes sykiu su viešosios erdvės transformacijomis, kai viešoji erdvė pati persikūnija į savo priešybes – naujomis demokratijos formomis (dalyvaujamoji, svarstomoji, tiesioginė, medijinė ir kt.) grįstus komunikacinius politinio valdymo modelius, o taip pat ir privačią erdvę, kuri technologijų pagalba kiekvieną dieną tampa vis viešesnė, iškeldama asmenines vertybes į viešosios apyvartos lygį. Informacijos ir žodžio laisvė faktiškai tampa vertybiškai perkurtų interpretacijų konkuravimo mechanizmu (palyginkime, pavyzdžiui, „Lietuvos Ryto“ ir „Respublikos“ vertybinius pasaulius). Mass media, kinas, TV, ir svarbiausia internetas – tai yra vertybių ir ideologemų fabrikai, kuriantys ištisus „pasaulius“ informacinėje erdvėje. Faktiškai vertybių sklaida ir apykaita jau pasiekia instrumentinį informacijos karo lygį ir vietiniu, ir regioniniu, ir europiniu lygiu. Tik nuo komunikacinės sklaidos technologinio masyvumo priklauso, kokie vertybiniai modeliai formuoja ir kasdienio, ir politinio gyvenimo stereotipus bei elgseną (pavyzdžiui, Rusijos mass media skvarba ir įtaka Baltijos šalyse).

Šie dešimt teiginių apie postmoderniąją vertybių komunikaciją yra ne tik bendroji vertybių kaitos indikacija, bet ir tam tikras žaismas. Jis rodo iš esmės pasikeitusią vertybių gyvavimo būklę, savybes ir tendencijas, kurios žymi naują racionalumo paradigmą – o tiksliau, besiformuojantį komunikacinį ir informacinį racionalumo tipą globaliame pasaulyje. Ne mažiau svarbu ir tai, kad itin stipriai ryškėja medijinis vertybių technologizavimas, t.y. kai vertybės vis labiau įsikūnija technologiniais komunikavimo pavidalais. Be abejo trumpame pranešime neįmanoma išsamiai pagrįsti ir iškomentuoti visų teiginių – kiekvienas iš jų gali tapti atskiro tyrimo tema, tačiau ir toks žanras leidžia daryti praktines išvadas apie naujus vertybių organizavimo ir valdymo metodus ne tik išsaugant etinį ir kultūrinį branduolį, bet ir politiškai sprendžiant gyvybiškai svarbias Lietuvai problemas, bandant išgyventi globaliųjų vertybinių tornadų įtakose. Taigi tinkami vertybinių perkūnijimai faktiškai reikštų lietuviškąją Meidzi revoliuciją informaciniame pasaulyje. Tiek šiam kartui pamąstyti ir padiskutuoti.

Ačiū ir visiems geriausios sėkmės.