Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2007-05-02
L.Andrikienė: „ES dar nepajėgi kalbėti vienu balsu"

Gegužės 1-oji jau trejus metus yra ne tik sovietiniu raugu dvelkianti darbo žmonių solidarumo, bet ir Lietuvos įstojimo į ES data. Apie dabartinius Lietuvos ir ES iššūkius, vis stiprėjant Rusijos  ekonominiam ir politiniam spaudimui tiek atskiroms šalims, tiek visai ES, “Ekstra” kalbasi su europarlamentare dr. Laima Andrikiene.

 Rimantas Varnauskas

Estija patyrė ir patiria milžinišką politinį ir ekonominį Rusijos spaudimą dėl perkelto sovietinio kario paminklo. Rusija grasino, kad keis santykių pobūdį ir su kitomis ES ir NATO narėmis, tačiau šių organizacijų solidarumas su Estija labai jau nuosaikus. Ar toks abejingumas neatrodo keistai?
Europos Sąjungos - Rusijos santykiai dar niekada nebuvo tokie blogi. Briuselyje daugelis manė, kad Rusijos - Lenkijos konfliktas dėl lenkiškos mėsos eksporto į Rusiją jau buvo „dugnas", t.y. kad ES ir Rusijos santykiai blogėti jau negali. Nes jau šio konflikto pasekmės yra tokios, kad baigiasi ES -Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo galiojimo laikas, reikėtų neatidėliojant pradėti derybas dėl naujo susitarimo, o Lenkija ėmė ir vetavo ES ir Rusijos derybas dėl naujojo susitarimo. Praktikoje tai reiškia, kad Taryba nesuteikė Europos Komisijai mandato deryboms, ir visas procesas yra sustabdytas. Lietuva šiuo atveju parėmė Lenkiją. deja, iki šiol Lenkijai ir Rusijai, o tuo pačiu ES ir Rusijai niekaip nepavyksta išspręsti šio klausimo.
O štai dabar praėjus vos keliems mėnesiams nuo anos problemos apogėjaus- nauja problema. Svarbu pažymėti tai, kad abi problemas inspiruoja, kursto Rusija, ne ES ar kuri nors jos narė. Taip dar nebuvo, kad Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas (ir ne koks V.Žirinovskis, garsėjantis „riebiais" pareiškimais, o D.Rogozinas) siūlytų bomborduoti ... ES ir NATO narę Estiją, o Maskvos meras J.Lužkovas gegužės 1-osios proga kreiptųsi į verslininkus ir šiaip Rusijos piliečius nepirkti jokių estiškų produktų, nutraukti su estais bet kokį verslą. Išbandytas metodas, tik anksčiau šis „drausminimo" metodas buvo pritaikytas Moldovai ir Gruzijai, o dabar štai jau ir Estijai.
Taigi, ES gauna dar vieną pamoką, kaip reikia kalbėtis su Rusija. Nesmagią ir nemalonią pamoką. Mokomės: Europos Parlamente surengta konferencija reikšmingu pavadinimu: ar Rusija gali būti ES „strateginė" partnerė? Iki šiol nepavargdami aiškinome, kad ES ir Rusija yra strateginės partnerės, o jų partnerystė - ypatinga, nes pagrįsta bendromis vertybėmis. Štai jums ir bendros vertybės...
Apibendrinant galima pastebėti: vien per pastarąjį pusmetį Rusija inspiravo konfliktus su Lenkija (mėsos eksportas), Lietuva (naftos tiekimas „Mažeikių naftai" nutrauktas, kai gamyklą įsigijo lenkų kompanija), Estija (neva dėl antrojo pasaulinio karo žuvusiųjų kapų ir bronzinio sovietų kareivio paminklo perkėlimo iš miesto centro į kitą vietą), Čekijai ir Lenkijai pagrąsinta dėl NATO karinių bazių dislokavimo šių šalių teritorijoje. Sąrašą galima tęsti, tačiau ir taip aišku, kad Rusija sąmoningai blogina santykius su Europos Sąjunga. Galima spėti, kad bus bandoma ES suskaldyti, tokios pastangos pastebimos jau nuo tada, kai ES prisiėmė įsipareigojimą plėstis į rytus. Taigi, bus „gerietės" senosios ES narės (Italija, Vokietija ir kt.) ir „blogietės" naujosios narės (Lenkija, Lietuva, Estija, Latvija), dėl kurių neva turi kentėti visa ES.
Pažymėsiu: ES tikrai nėra abejinga, tik klausimas, ar ji sugeba kalbėti vienu balsu su trečiosiomis šalimis, ar jai pavyksta veikti koordinuotai ir reikalui esant apginti savo narių interesus.

Tai ar ES moka veikti išvien?
Jei kalbėtume apie ES institucijas, tai jose tikrai yra noro veikti vieningai. Tą pasakyčiau ir apie Europos Parlamentą (EP), ir apie Europos Komisiją (EK): čia visi puikiai supranta, kad tik būdami vieningi galime tikėtis norimų rezultatų. Tačiau nereikia pamiršti, kad ES sprendimų priėmimo mechanizmo sudėtinės dalys yra ir EP, ir EK, ir ES Taryba, kurią sudaro 27 valstybės narės. Būtent Taryboje labai ryškus nacionalinių interesų eksponavimas, tų interesų stūmimas. Čia ES vienybės dažniausiai ir nelieka. Panašių tendencijų, tik gerokai mažiau, yra ir EP.
Štai jau dvejus metus EP kalbame, kad ES reikia bendros energetikos politikos, kad energetinis saugumas turi būti vienas svarbiausių prioritetų, o tai reiškia, kad toji politika turi būti ne tik geriau koordinuojama, bet ir finansuojama iš ES biudžeto. EP iš pradžių būta abejojančių balsų, tačiau bent jau niekas nepasisakė prieš bendrą energetikos politiką. Abejonės ateidavo iš Tarybos, kur susirenka valstybių vadovai, atskirų sričių ministrai, kuriems dažnai atrodo, kad geriau ir lengviau patiems susitarti su naftos ir dujų žaliavomis turtinga Rusija, užsitikrinti tiekimus, o kitų gelbėjimasis - jų pačių reikalas. Štai toks elgesys ir yra labai parankus Rusijai. Išbandytas veikimas, senas kaip pasaulis: skaldyk ir valdyk. Kai Rusijai nesiseka kalbėtis su visa ES ar jos institucijomis (EP, EK), tikslai pasiekiami per dvišalius santykius. Siūlant naftos ar dujų tiekimą, gaunama daug naudingų dalykų, pavyzdžiui, palengvintas vizų režimas, kurio ilgą laiką nepavyko suderėti su visa ES.
Jeigu klaustume, ar ES apskritai pajėgi kalbėti vienu balsu, tai sakyčiau, kad dabar ji to dar nesugeba. Ar galima to tikėtis artimiausioje ateityje? Irgi vargu, nes nematau, kad  ES valstybėse vyktų kokia nors reikšminga lyderių ar politinių jėgų kaita. Išimtimi gali tapti Prancūzija, kurioje vyksta prezidento rinkimai, o Vokietijoje, Italijoje rinkimai yra neseniai įvykę, Didžioje Britanijoje keisis lyderis, tačiau didesnių politinių permainų nenumatoma. O priversti ES elgtis protingiau gali tik ... Rusija.

Turime keletą ryškių energetinio egoizmo pavyzdžių – Rusijos dujotiekiai į Vokietiją, Vengriją. Paskutinis – Latvija, kuri pasirašo ketinimus statyti naujus Ignalinos AE reaktorius, o vėliau praneša, kad jau statys savo elektrinę, kuri naudos tas pačias rusiškas dujas. Tokie pavyzdžiai lyg ir rodo, kad kalbos apie bendrą ES energetikos politiką tėra iliuzija?
Energetinio egoizmo pavyzdžių ES - nors vežimu vežk. Gal todėl ir bendra energetikos politika jau nėra visiška iliuzija, nes ir mūsų nuolatinis kalbėjimas, kai lyg geneliai kalame diena iš dienos, duoda rezultatus: jau yra priimtas EK dokumentas dėl bendros energetikos politikos, tačiau, kaip minėjau, problema yra Taryba. Lietuva neišnaudoja savo galimybių, o, tarkime, mūsų kaimynė Lenkija kalba drąsiai, elgiasi valstybiškai, savo interesus gina net drastiškomis priemonėmis. Siekdami rezultato jie su priemonėmis nesiskaito. Mes dažniausiai esame linkę patylėti, nutylėti, kad ko nors neįžeistume, o jau kažko pareikalauti... Iki tokios drąsos dar nepriaugome. O norėtųsi, kad Lietuva elgtųsi kaip visavertis partneris, kuris žino ne tik savo pareigas, bet ir teises, elgiasi reikliai, kai tai būtina valstybės interesams. Todėl neatmetu ne tik teorinės, bet praktinės galimybės ir būtinybės aktyviau inicijuoti ir formuoti vidinius ES aljansus, „klubus" konkrečioms problemoms spręsti. Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos valstybės galėtų būti tokio energetinio aljanso narės.
Tačiau, kaip suprantu, Lietuvoje tokiems dalykams tiesiog nelieka laiko. Tėvynėje visi sulindę kaip kokie mamutai į smalą: įklimpo ir išlipti negali, kasdien vis giliau klimpsta. Kelerius metus vyksta tęstiniai skandalai, todėl valstybės vadovams kitiems reikalams laiko nebelieka. Gaila ir dėl to, kad Lietuvoje gyvename pagal rinkimų darbotvarkę: šiemet - savivaldos, kitais metais - Seimo, dar kitais - prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, ir nė prieš vienus rinkimus valdantieji nenori daryti nepopuliarių, bet labai reikalingų sprendimų, nenori rizikuoti rinkimų sėkme. O pasekmės - žiaurios: emigracijos banga,  neįvestas euras ir t.t.. Kai valstybėje gyvenama, ir Vyriausybė sprendimus priima taikydamasi tik prie rinkimų kalendoriaus, tai ir visa politika tampa populistinė, kurios tikslas vienas - įtikti šių metų rinkėjams. Puikiai žinome: visi politikai deklaruoja dirbą tik rinkėjams, ir dar kad Lietuvai būtų geriau, tačiau kiekvienas valstybininkas puikiai supranta, kad Seimas ir Vyriausybė negali priiminėti sprendimų, žvelgdami tik pusmetį ar metus į priekį. Todėl ir sakau, kad dalyvauti europiniuose reikaluose nerandama laiko, o tam, kad tinkamai tiems reikalams pasiruoštume ir dar  juose dalyvautume, reikia turėti ir strategiją, ir taktiką, sutelkti visus įmanomus resursus, vykdyti lobizmą. Mes, deja, taip nesielgiame arba elgiamės nepakankamai koordinuotai. Vis to laiko stoka, bet raganų medžioklėms ir tarpusavio rietenoms jo stebėtinai užtenka. Ne tik laiko, bet ir jėgų.

Mėgstama pakalbėti apie nepopuliarius sprendimus, bet mažai kas paaiškina, kokie jie turi būti? 
Kalbame ne apie sprendimų populiarumą, o apie sprendimus, kurie yra būtini, jei norime pasiekti užsibrėžtų tikslų. Norime euro - turime kelis metus vykdyti tam skirtą politiką ir nepriiminėti sprendimų, kurie tą tikslą atitolintų. Bet socialdemokratų vyriausybei svarbiau buvo ne euras, o savivaldos rinkimai, ir euras buvo paaukotas ant socdemų pergalės savivaldybių rinkimuose aukuro. Jei nesielgiama pagal žinomas taisykles ir ekonominius dėsnius, tai po to neverta rankomis skėsčioti ar baksnoti pirštais į EK, aiškinant, kad ši institucija nemyli Lietuvos. EK tik parengė išvadas, kad Lietuva nepasirengusi įsivesti eurą (o ką, netiesa?), Taryba priėmė galutinį sprendimą Lietuvos į euro zoną nepriimti, bet dirvą tam paruošėme mes patys. Tačiau euras tik vienas klausimas, o ES panašaus pobūdžio reikalų yra daug daugiau. Norint gerai atrodyti, garsiai kalbėti ir gauti tai, ko norime, būtina žymiai geriau koordinuoti veiksmus ir nuosekliai dirbti.

Kaip susikoncentruoti, kad ES numatyta finansinė parama 2007-2013 metų laikotarpiui – 36 milijardai litų – nenuplauktų pro šalį, ir kodėl tos koncentracijos metai iš metų vis stinga?
Deja, stinga mums ir koncentracijos, ir geresnės koordinacijos. Niekaip nenorime sau to pripažinti, bet mums stinga administracinių gebėjimų. Štai šnekame apie ES finansinės paramos administravimą, darbą, už kurį Lietuvoje atsakingas mūsų valstybės finansų ministras. Jei lėšos kažkurio laikotarpio pabaigoje neįsisavintos, tai reiškia, kad sistema veikia prastai. Praėjusių metų rudenį  apsilankiau 18 šalies savivaldybių, susitikau su savivaldybių vadovais, žmonėmis, rengusiais ir rengiančiais paraiškas ES finansinei paramai gauti, kalbėjau su ekspertais. Išvada paprasta: pirmoji problema - specialistai, kurie dirba agentūrose, priima paraiškas paramai gauti bei atlieka jų vertinimą. Jei vien paraiškos vertinimas trunka pusmetį ar metus, tai galima spėti, kas su tais projektais nutinka: per tą laiką kinta kainos, projekto vykdytojams pradeda stigti lėšų, o jokio rezervo tokiems atvejams nėra numatyta, tad projektas vilkinamas, laiku neįsisavinamos lėšos ir t.t.
Kita blogybė – per daug centralizuota ES finansinės paramos administravimo sistema mūsų šalyje. Jau dvejus metus kalbame apie minimalią decentralizaciją, bent dalį ES struktūrinių fondų lėšų atiduoti  skirstyti regionams patiems per regionų plėtros tarybas. Tai gerokai sutaupytų ir žmonių lėšas, ir laiką.
Dar vienas abejotinas dalykas – prioritetai, kuriuos patys nustatėme: jeigu trejų metų laikotarpio pabaigoje esame priversti konstatuoti, kad užimtumui didinti tebuvo panaudota 15 proc. lėšų, tai reiškia, jog užimtumo didinimas - ne ta sritis, kuriai reikia ženklios ES struktūrinių fondų paramos. Iš šios padėties neišgelbės idėja, kaip siūlė finansų ministras, kad reikia steigti dar vieną instituciją, pavaldžią pačiam ministrui, kuri kontroliuotų jau esamas institucijas.
Ir paskutinis dalykas: priminsiu, kad taisyklės struktūrinei paramai gauti vienokios yra Švedijoje ir visai kitokios Lietuvoje. Pas mus jos sudėtingesnės, nes patys susigalvojame papildomų reikalavimų. Tarkime, Lietuvoje reikia gauti pažymas iš Vidaus reikalų ministerijos, kad žmogus nėra teistas. Informacinėse visuomenėse tokie dalykai būtų sužinomi tik prisėdus prie kompiuterio, o pas mus reikia lakstyti su pažymomis. Ir laksto susinervinęs garbus universiteto profesorius po Vilnių pažymos, kad jis nebuvo teistas, antraip universiteto paraiška bus atmesta kaip neatitinkanti reikalavimų.

Jūsų kolega A. Sakalas priminė, kad „jei nebus didinamas valstybės intelektinis potencialas,  tai mūsų niekas neokupuos kaip 1940 metais, bet tapsime tik antrarūše ekonomikos atžvilgiu valstybe pačioje ES”.
Nelygu kaip į tai žiūrėsime – optimistiškai ar pesimistiškai. Žvelgiant optimistiškai galima teigti, kad mes dirbsime, stengsimės, daugiau dėmesio skirsime žinių visuomenei, universitetams, įsteigsime žinių slėnius, ir įvyks tas laukiamas proveržis. O pesimistas pasakytų, kad daug potencialių intelektualų, mokslo žmonių jau išvažiavę. Vargu ar jie greitai sugrįš. Ir šiaip kažką sugebantys skirstosi iš Lietuvos, tad gimtinėje liksime su vyresniąja karta, ir šioje Lietuva vadinamoje teritorijoje dirbs baltarusiai ar ukrainiečiai.
Manau, kad realiai viskas priklausys nuo to, kaip mes elgsimės dabar, nes vakar ir šiandien klojame pamatus rytdienai. Štai todėl man skaudu dėl Lietuvoje nesibaigiančių skandalų, nekonstruktyvaus, nepozityvaus, mažai valstybei tiesiog pražūtingo veikimo.

Yra saujelė Lietuvos europarlamentarų, retsykiais girdime jūsų kritines pastabas, bet susidaro įspūdis, kad vietinė valdžia nelabai į tas pastabas iš Briuselio ar Strasbūro įsiklauso?
Tai jau priklauso nuo valdžios požiūrio – ji gali visai nieko negirdėti ar net neklausyti. Tačiau postmoderni visuomenė iš valdžios tikisi visai kitokio bendravimo – tikisi, kad bus išgirsta, kad bus kalbamasi su interesų grupėmis, ir ne tik jų metiniuose suvažiavimuose. O kai negirdi manęs asmeniškai, neįsižeidžiu, tik būna gaila, kad mūsų ir taip nedaug, o dirbti sutelktai ir koordinuotai vis neišmokstame. Nei Lietuvoje, nei, deja, visoje ES.