Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2007-03-30
Laima Andrikienė apie Lietuvos regioninę politiką

L.Andrikienės interviu žurnalui „Lithuania in the World"
2007 03 30

Kaip manote, kodėl Lietuvoje ne mažėja, o didėja praraja tarp centrų ir regionų? Atsakymas aiškus: atotrūkis tarp Lietuvos regionų didėja todėl, kad Lietuva nesugeba vykdyti efektyvios regioninės politikos. Nesugebėjo to daryti prieš įstodama į ES, nesugeba ir dabar. Neefektyvios Lietuvos regioninės politikos priežasčių gali būti ne viena: pirma, neteisingai nustatyti regioninės politikos prioritetai, t.y. sritys, kurioms skiriama ES parama; antra, ydinga, perdėm centralizuota ES finansinės paramos administravimo, skirstymo sistema, kuomet ir žaidimo taisyklės nustatomos, ir projektai vertinami, ir pinigai dalijami tik Vilniuje; trečia, menki administraciniai gebėjimai, patyrimo stoka administruojant palyginus didelės apimties ES finansinę paramą; projektų rengėjų nepatyrimas, kvalifikacijos trūkumai; ketvirta, projektų vertintojų, paraiškas priimančiose agentūrose dirbančių specialistų neprofesionalumas, nepatyrimas; penkta, skaidrumo stoka. Aišku viena: niekas nesitiki, kad Tauragė ar Zarasai kada nors atrodys taip, kaip Vilnius. Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė, šiame mieste buvo ir bus absoliuti dauguma valdžios įstaigų, todėl su Vilniumi susilyginti bus sunku bet kuriam regiono centrui. Bet to ir nereikia. Pakaktų, kad kituose regionuose gyvenantys žmonės nesijaustų taip tarsi Vilnius yra valstybė valstybėje, o jie gyventa tarsi kitoje valstybėje. Pasaulyje galima rasti daugybę pavyzdžių, kur valstybės sostinė investicijų apimtimis, darbo vietų skaičiumi, verslo plėtros galimybėmis, apskritai gyvenimo lygiu atrodo prasčiau nei kiti miestai. Ryškus pavyzdys – Italijos sostinė Roma ir šiaurėje esantis regionas, kurio centras - Milanas. Tokių pavyzdžių galima minėti ir daugiau. Aišku ir kita: toks didžiųjų miestų atotrūkis galiausiai duos savo rezultatus, ir kainą teks sumokėti pirmiausia Vilniui, dar keliems didiesiems miestams.

Kaip manote, ar šiai problemai spręsti pasitelkiami visi instrumentai? Pavyzdžiui, man teko domėtis Flandrijos (kuriai priklauso Briuselis) regionine politika, į anglies kasyklų rajonus buvo kviečiami investuotojai be jokių mokesčių, tačiau apie mokesčių panaikinimą, pvz., naujiems Tauragės investuotojams nelabai girdisi.
Lietuvos mokesčių politikos architektai sėdi Lietuvos Vyriausybėje, Finansų ministerijoje ir Seime. Jie nusprendžia, kokie kasmet bus mokesčiai, suskaičiuoja, kiek mokesčių surinks į valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus, jie nusprendžia, ir kaip valstybės biudžeto lėšos bus naudojamos.
Nemanau, kad Seimas ar Vyriausybė nežino kitų šalių patyrimo ir dėl nežinojimo nemažina kai kurių mokesčių. Klausimas kitas: ar pakanka drąsos, politinės valios priimti rizikingais atrodančius sprendimus. Estija kažkada turėjo Vyriausybės vadovą Martą Laarą, kuris ryžtingai sumažino mokesčius, ir valstybė nepralošė. Kelios pastarosios Lietuvos vyriausybės nėra ryžtingos: neseniai pajamų mokestis buvo sumažintas, aptarinėjamas dar vienas mažinimas. Tačiau jei Vyriausybė gyvena ne vadovaudamasi valstybės prioritetais, o pagal rinkimų grafiką (šiemet – savivaldybių rinkimai, kitais metais – Seimo, dar kitais – prezidento ir Europos Parlamento), tai tokioje valstybėje bent jau artimiausius kelerius metus sunku tikėtis ryžtingų permainų, drąsių politinių sprendimų.

Kaip manote, kaip būtų galima mažinti atotrūkius tarp regionų?
Neabejoju, kad tai įmanoma, tam skirta ES regioninė politika, kurios privalumais ir šiai politikai skirtomis lėšomis Lietuva naudojasi ir galės naudotis, tik regioninę politiką Lietuvoje reikės projektuoti ir įgyvendinti mums patiems. Europos Komisija, kitos ES institucijos ar specialistai gali tik patarti. Patiems reikės nustatyti prioritetus, patiems reikės atrinkinėti projektus finansavimui, patiems reikės ir kontroliuoti, ar ES lėšos naudojamos pagal paskirtį.
Svarbu pažymėti tai, kad Europos Parlamentas ir Europos Komisija, atsižvelgdama į skundus ir kritiką, daro daug, kad reikalavimai, paraiškų formos būtų suprantamesnės, paprastesnės, kad būtų mažiau popierizmo, kaip mes įpratę sakyti.
Nurodydama didelio atotrūkio priežastis, tuo pačiu pasakiau ir tai, ką, mano supratimu, reikėtų daryti. Beje, ir pati Vyriausybė pasibaigus pirmajam trejų metų laikotarpiui (2004-2006 m.) kai kuriuos dalykus taiso: pirma, viešieji projektai (mokyklų, ligoninių renovacija) ateityje nekonkuruos tarpusavyje, kaip buvo 2004-2006 m. laikotarpiu.
Antra, būtina sumažinti ES finansinės paramos skirstymo centralizaciją. Tikiu, kad Lietuvos Vyriausybei pakaks politinės valios bent dalį lėšų atiduoti skirstyti regionams per regionų plėtros tarybas, kurios iki šiolei jokių svarbesnių funkcijų neturėjo, todėl tiesiog merdėjo.
Na, ir trečia, svarbu peržiūrėti prioritetus. Gana Lietuvos gyvenviečių žmonėms gyventi be vandentiekio ir vandenvalos įrengimų, be kanalizacijos, gana naudotis būdelėmis su širdele... Mėgstame pasididžiuoti, kad esame Europos centras, tai ir gyvenkime kaip Europos centras turi gyventi XXI amžiuje: išasfaltuokime vieškelius (asfaltuojant tokiais tempais kaip dabar mums prireiks daugiau nei 50 metų!), susitvarkykime vandentiekį ir vandenvalą. Nes kartais atrodome tikrai nekaip: Kauno rajone, Karmėlavoje esantį oro uostą svajojame paversti tarptautiniu oro uostu, o Karmėlavoje nėra net normalios kanalizacijos, nuotekas paleidžiame į Nemuną... Ir gėda, ir bėda.

Pirmą kartą Lietuva susimąstė apie tai tik tuomet, kai Europos Komisija atkreipė į tai dėmesį 1997 m., kad „Lietuva susiduria su rimtomis regioninės plėtros problemomis, kurioms įveikti iš Vyriausybės pusės neskiriama pakankamai pastangų“. Ar dabar Briuselis dar kalba apie regioninės politikos problematiką Lietuvoje?
Ne Briuselis turi apie tai kalbėti - mums tai turi labiausiai rūpėti! Briuseliui pakanka darbų stengiantis išlyginti skirtumus tarp ES valstybių narių, o jau skirtumų mažinimu šalies viduje patys galėtume pasirūpinti. Tiesa, Briuseliui rūpi ir regionų skirtumai valstybių viduje,, mums jau prikišamai parodoma, kad ES finansinę paramą naudojame skirtumų tarp regionų išlyginimui, tačiau rezultatas – atvirkščias: skirtumai dar padidėjo. Norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada... Man pikta ir skaudu, kad Briuseliui mūsų reikalai dažnai rūpi labiau nei mums patiems.

Su šia problema susiduria daug ES šalių. Kaip Lietuva gali pasimokyti iš sėkmingų pavyzdžių?
Tiesiog mokytis ir darbais įrodyti, kad pamokas išmoko. Būna juk blogų mokinių, kurie mokosi mokosi ir viskas perniek, taip ir neišmoksta, o paskui visą gyvenimą už tai moka, ir tuomet kalti būna visi, tik ne jie patys. Lietuviai šiaip yra gabūs, darbštūs, užsispyrę, tikiu, kad išmoks, ir kad mokysis ne tik iš gerų pavyzdžių, bet sugebės kai ko išmokti ir iš svetimų klaidų. Kad patys jų nebekartotų.

Ką turėtų daryti pati visuomenė, kad praraja nebūtų tokia gili?
Visuomenės pastangos visada gerai, bendruomenių, asocijuotų struktūrų aktyvumas šioje srityje labai reikalingas, kaip ir daug kur kitur. Tačiau vien visuomenės pastangų nepakaks. Būtinas valdžios ir visuomenės dialogas, visuomenės, bendruomenių, savivaldybių asociacijos ir kitų veikėjų daug aktyvesnis dalyvavimas ne tik projektuojant, o vėliau ir nustatant ES finansinės paramos – ES struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo – lėšų naudojimo prioritetus, bet ir vertinant ES paramos panaudojimo praktiką, vertinant procedūrų skaidrumą, pagaliau tiesiog skatinant aktyvesnį dalyvavimą rengiant paraiškas. Būtina stiprinti valdžios ir visuomenės tarpusavio ryšį, bendradarbiavimą, visuomenės dalyvavimą.

Kalbėjosi Marius Jokūbaitis