Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2005-04-27
Lietuvos himnas Strasbūre

Saulius Kubiliūnas atsako į regioninio laikraščio „Šiaurės rytai“ žurnalistės klausimus

„Š.R“: Nugirdome, kad neseniai lankėtės Briuselyje? Gal galėtumėte pasidalinti įspūdžiais su „Šiaurės rytų“ skaitytojais?

S.K. Dabar sienos į vakarus atviros, todėl kasdien dešimtys biržiečių vis iš kur nors grįžta kupini įspūdžių. Visi į laikraščio puslapius paprasčiausiai netilptume. Aš nenorėjau šios savo kelionės sureikšminti. Bet jei domitės, su malonumu atsakysiu į visus jūsų klausimus.

 „Š.R“: Ir vis tik ši kelionė – neeilinė. Paaiškinkite, kas važiavo, kada ir kokiais tikslais?

S.K. „Pradžioje buvo žodis“, t.y., telefono skambutis. Man paskambino Europos Parlamento narė Laima Andrikienė ir asmeniškai pakvietė dalyvauti savaitės trukmės (kovo 7 – 13 d.d.) pažintinėje ekskursijoje autobusu po Europą. Pradžioje man tai pasirodė nerealu, nes keliauti „trukdė“ keturios darbo dienos. Bet kai gavau mokyklos direktoriaus sutikimą forminti nemokamas atostogas, pradėjau domėtis būsimos kelionės tikslais ir kitomis detalėmis. Sužinojau, kad drauge važiuos taip pat asmeninį kvietimą gavęs biržietis Algimantas Urbštas, o likusieji 30 autobuso keleivių bus man visai nepažįstami žmonės. Nuramino paaiškinimas, kad „atsitiktinių žmonių nebus“. Ir iš tikrųjų, kelionės metu įsitikinau, kad visi esame vienminčiai, „euroentuziastai“ iš įvairiausių Lietuvos vietovių – Druskininkų, Jurbarko, Vilniaus, Biržų ir t.t. Komandą profesionaliai  „sukomplektavo“  pati Laima Andrikienė, kaip supratau, atsižvelgdama į žmonių indėlį rinkimų kampanijose per paskutiniuosius 15 nepriklausomos Lietuvos metų kelyje į Europos Sąjungą. Todėl drauge važiavo ir močiutės, ir žurnalistai, ir tremtiniai, ir gimnazistai, ir mokytojai.  Nepaisant amžiaus skirtumų, sutapo visų ekskursijos dalyvių interesai, kalbos ir net dainos. Bendravimas su šiais žmonėmis man buvo pats didžiausias atradimas visos kelionės metu. Mūsų komanda tarsi atstovavo tuos lietuvius, kurie nesvyruodami pasirinko vakarų kryptį, ta kryptimi patys ėjo ir kitus paragino. Tiesa, mes su Algimantu savo indėlį vertinome labai kukliai, bet, matyt, kažkuriuo laikotarpiu irgi buvome pastebėti ir įvertinti. Kelionės tikslų niekas garsiai neįvardino. Drįstu pajuokauti, kad tikriausiai ponia Laima mus pakvietė į Briuselį, kad patys įsitikintume, ką savo laiku „esame pridarę“, kokią Europą sukūrėme. Įsitikinome, kad viską padarėme gerai.

„Š.R“: Patikslinkite, koks buvo maršrutas, kelionės sąlygos ir ... kas už tai sumokėjo?

S.K. Maršrutas buvo žiedinis: Vilnius – (Lenkija) – Drezdenas – Strasbūras – (Liuksemburgas) - Briuselis – Berlynas – (Lenkija) – Vilnius. Naktimis - miegas autobuse (arba viešbutyje), dienomis – gausios pažintinės ekskursijos. Paprastai pasakysiu, kad už autobusą, viešbutį ir maitinimą užmokėjo EUROPOS SĄJUNGA. Jei tiksliau, tai jos valdančioji ELP-ED frakcija iš reprezentacijai skirtų lėšų. Jei dar tiksliau, tai šiai frakcijai priklausanti europarlamentarė Laima Andrikienė, kuri ne tik viską organizavo, bet dar ir apdovanojo mus visus visokiais suvenyrais su ES simbolika, ir pridėjo parvežti į mokyklą visokių „spausdintų gėrybių“. Kadangi buvau svečias, tai nepatogu buvo klausinėti, kiek mūsų kelionė kainavo Europai ir iš kurio biudžeto straipsnio paimti pinigai. Tikriausiai Europos labai nenuskriaudėme, nes keliavome „spartietiškai“. 

„Š.R“: Ką įsimintino pamatėte kelionės metu?

S.K. Išskirčiau dvi ekskursijų kryptis – kultūrinę ir politinę. Svarbiausi aplankyti kultūros paminklai buvo įžymioji Drezdeno dailės galerija, Strasbūro senamiestis, karaliaus rūmų požemiai Briuselyje, Reichstagas Berlyne, o be jų - dar daug smulkesnių. Tačiau aš visą laiką „kaifavau“ ne nuo meno šedevrų, o dėl to nepakartojamo jausmo, kad mes jau galime be vizų važinėti skersai išilgai Europos, o šurmuliuojančiuose miestuose neatrodome prasčiau už kitus.  

Ekskursijos politinę dalį užpildė lankymasis Europos Parlamento rūmuose Strasbūre ir Briuselyje. Kadangi tviskantys stiklo ir metalo statiniai man įspūdžio nedaro, o darbo kabinetai bei posėdžių salės visur panašios, tai aš savo apsilankymą Europos parlamente traktuoju maždaug kaip musulmonas, kuriam garbės reikalas vieną kartą gyvenime aplankyti Meką. Kaip įrodymą turiu nuotrauką, kur mūsų grupė nusifotografavusi visų ES vėliavų fone. Štai ir aš dabar jau galiu didžiuotis, kad buvau ten, kur priimami svarbiausi sprendimai.

„Š.R“: Teko stebėti Europos parlamento posėdį?

S.K. Taip. Strasbūre kovo 10 d. maždaug valandą stebėjome posėdį, sėdėdami specialiame žiūrovams skirtame balkone. Man, kaip buvusiam parlamentinio darbo profesionalui, buvo įdomi pati sprendimų priėmimo technologija. Įsidėmėtina, kad didžiulėje 800 vietų salėje beveik pusė kėdžių buvo tuščių, daug parlamentarų ateidavo ar išeidavo, o pasisakymai - tik trumpi ir tik į mikrofoną. Niekas ten nesusireikšmina, nežingsniuoja solidžiai į tribūną, o pasisako tiesiog iš savo vietos. Aš dar nespėdavau salėje aptikti kalbančiojo, o jau pradėdavo kalbėti kitas. Ten vyrauja racionalumas ir pragmatizmas. Prasidėjus balsavimui supratau, kad būtina turėti didelę patirtį  ir greitą reakciją. Ten balsavimui už nurodytą straipsnį ar pataisą duodamos vos kelios sekundės, ir per 15 minučių priimama gal koks 100 sprendimų. Balsuojant rankų pakėlimu, niekas tų rankų neskaičiuoja. Jei nesimato ryškios daugumos, tuoj pat perbalsuojama mygtukais. Ten tikriausiai irgi pasitaiko žmonių, kurie į posėdį ateina nepasirengę arba turi prastą reakciją, todėl salėje matosi specialūs žmonės, kurie „saviškiams“ įvairiais ženklais parodo, kaip reiktų balsuoti kiekvienu klausimu. Ir tai nieko neerzina, tai yra normali senas tradicijas turinti parlamentinė procedūra. Viskas nusprendžiama žymiai anksčiau – konsultacijose ir derybose. Balsavimo metu atliekamas tik formalumas.

„Š.R“: Ar matėte posėdyje Lietuvos atstovus?

S.K. Aišku, matėme salėje ryškų raudoną akcentą – jau šventiškai pasipuošusią Laimą Andrikienę. Norint pastebėti likusius, teko nagrinėti smulkią salės schemą su dar smulkesnėmis pavardėmis. Kadangi visi parlamentarai sodinami pagal abėcėlę savo frakcijos zonose, tai neturint schemos juos susekti akimis tiesiog neįmanoma. Iš 13 lietuvių aš „susekiau“ tik 4. Būčiau ir daugiau paieškojęs, bet iškart pasimečiau, kai tik pamačiau salėje sėdint Rolandą Pavilionį. O naujokų iš darbo partijos net nebeieškojau, nes vis tiek jų iš veido nepažįstu. Nors protu suvokiu, kad dabar reikia į tokius parlamentarus žiūrėti filosofiškai, krikščioniškai ir atlaidžiai, bet aš, matyt, jau politikos apgadintas krikščionis.

„Š.R“: Ko piktintis, jei visus 13 atstovų išrinko patys  lietuviai?

S.K. Tai kad be nuovokos rinko. Galiu paaiškinti suprantamiau. Lietuva – pripažintas katalikiškas kraštas. Bet jeigu būtų leista lietuviams patiems išsirinkti vyskupus, tai iš 13 vyskupų tikriausiai tik 2 būtų giliai tikintys ir „praktikuojantys“, dar 2 būtų tikėjimo neišsižadantys, o visi likusieji - laisvamaniai arba net aršūs ateistai. Ar šitokia vyskupų konferencija būtų pajėgi spręsti mūsų sielovados strateginius klausimus?! Atleiskite už tokį drąsų palyginimą, bet Europos parlamente situacija dabar būtent šitokia. Tik du Lietuvos atstovai – V.Landsbergis ir L.Andrikienė – yra patyrę politikai, konservatoriai, nuosekliai vedę tautą Europos sąjungos link. Kokia trumpa žmonių atmintis. Dar 2000-iais metais Lietuvos Seimo rinkimų programoje konservatoriai VIENINTELIAI (!!!) pasisakė už skubų ir ryžtingą stojimą į Europos sąjungą ir NATO. Tuomet liberalai pratylėjo, socdemai sėjo abejones, valstiečiai atvirai gąsdino, Rolandas Pavilionis Lietuvai pranašavo katastrofą, o Uspaskicho „darbo“ partija išvis neegzistavo! O ką lietuviai išrinko į Europarlamentą po 3 metų?  Ogi 5 darbiečius, 1 valstietį, 2 socdemus ir net ... Rolandą Pavilionį!!! Siaubas, kas mus atstovauja?! Todėl man ir buvo nejauku žiūrėti į Europos parlamento posėdžių salę. Štai ir vėl nesusilaikiau be propagandos.

„Š.R“: Tai gal bent kas praskaidrino nuotaiką?

S.K. Praskaidrinom mes patys, kai tą patį vakarą kavinėje Strasbūro centre paminėjome Kovo 11-ąją. Tiesiog įspūdingai nuskambėjo mūsų giedamas Lietuvos Himnas. Po to su švente sveikinome Nepriklausomybės akto signatarę Laimą Andrikienę ir jai dėkojome, sveikinome vieni kitus, dalinomės prisiminimais ir dar ilgai dainavome lietuvių liaudies dainas. Visi – nuo močiutės iki gimnazisto – jautėmės pilnateisiais europiečiais. Kaip tikri europiečiai net išgėrėme po didelę taurę prancūziško vyno. Vakaras prabėgo nepastebimai. Anksti rytą mes tęsėme kelionę link Briuselio, o Laima Andrikienė išskrido į Vilnių, kur iškilmingame Seimo posėdyje turėjo skaityti pranešimą.

„Š.R“: Gal dar galite paminėti ką nors netikėto ar įsimintino?

S.K. Gerai organizuota ir saugi kelionė. Jokių nelaimių, jokių skandalų. Tik ilgai atsiminsiu Strasbūro firminį patiekalą. Tai kažkoks karštas plonas paplotėlis, ant kurio pilamas čia pat lydomas vietinės gamybos sūris. Kvapelis toks, kad nors bėk laukan. Juokavome, kad tai anekdotinių penktos nusidėvėjimo stadijos kojinių kvapas. Bet kai sūris ataušta ir kvapas išsisklaido, tokia „prancūziška pica“ visai skani. Pasirodo, ne viskas yra blogai, kas blogai kvepia. Kokia galinga išvada, ar ne?

„Š.R“: Dėkojame už pokalbį.