Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2005-12-12
Dr. Laima Andrikienė apie ES tikslą įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą

EUROPOS POLITIKOS TIKSLAI NACIONALINIŲ EDUKACIJOS POLITIKŲ KONTEKSTE    
Dr. Laima Andrikienė, Europos Parlamento narė

Pranešimas Baltijos jūros regiono konferencijoje „Mokymasis visą gyvenimą ir aktyvus pilietiškumas"
2005 12 12
Vilnius

Gerbiamas Ministre,
gerbiami konferencijos dalyviai,
ponios ir ponai,

pirmiausia leiskite padėkoti konferencijos organizatoriams, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai už kvietimą dalyvauti šioje konferencijoje ir skaityti pranešimą joje. Iš anksto atsiprašau, kad tuoj po savo pranešimo turėsiu išvykti į oro uostą. Po poros valandų turiu išskristi į Strasbūrą, kur šiandien prasideda paskutinioji šiais metais EP plenarinė sesija, joje privalau dalyvauti. Todėl nuoširdžiai atsiprašau, kad negaliu šiai konferencijai skirti tiek laiko, kiek norėčiau.
Tiems, kurie manęs nepažįsta, paminėsiu, kad prieš tapdama Europos Parlamento nare buvau dėstytoja ir fakulteto dekanė viename dinamiškiausių Lietuvos universitetų, Mykolo Romerio universitete, kuris buvo įkurtas Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.
Puikiai suprantu, kad Lietuvos ir visų ES valstybių narių universitetams tenka ypatinga atsakomybė ir misija įgyvendinant Lisabonos strategiją, siekiant, kad ES taptų žiniomis grindžiama ir dinamiškai besiplėtojančia žinių ekonomika.
Universitetų žmonės puikiai suvokia, jog tam, kad ES, tame tarpe ir Lietuvos universitetai įvykdytų savo misiją ir atitiktų piliečių lūkesčius, būtina ne tik kelti studijų kokybės reikalavimus kolegijoms ir universitetams, plėtoti mokslinius tyrimus. Kita ne mažiau svarbi užduotis - visuomenės švietimas, mokymasis vis gyvenimą, kad ji, visuomenė, būtų pasirengusi priimti nūdienos iššūkius.

Kodėl mums svarbus mokymasis visą gyvenimą
Konferencijos tema – labai svarbi, ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad UNESCO matė prasmę surengti šią konferenciją Lietuvoje. Kalbėti šioje auditorijoje apskritai apie mokymosi visą gyvenimą svarbą, įrodinėti jo reikalingumą kažin ar verta. Todėl apsiribosiu tik paminėdama dvi pagrindines priežastis, kodėl mums mokymasis visą gyvenimą yra vienas svarbiausių tikslų ir priemonių dar ambicingesniems tikslams pasiekti. Taigi: 1) Europa kuria žinių visuomenę ir žinių ekonomiką.  Šiame kontekste naujausios informacijos ir žinių prieinamumas, motyvacija ir įgūdžiai protingai naudotis šiais resursais savo ir visos visuomenės vardu tampa veiksniu, didinančiu Europos kompetenciją, žmonių darbingumą ir pritaikomumą. 2) Europos piliečiai gyvena sudėtingame socialiniame ir politiniame pasaulyje. Mes norime planuoti savo gyvenimą, iš mūsų tikimasi aktyvaus pilietiškumo. Mes privalome mokytis gyventi kultūrinės, etninės ir kalbinės įvairovės sąlygomis, nes išsivysčiusiai, postmoderniai visuomenei būdina daugybė takoskyrų, skiriančių visuomenę į grupes, daugybę interesų grupių pagal aibę požymių. Be to, mes norime, siekiame taikos ir sutarimo svarbiausiais viešojo gyvenimo, visuomenės gyvenimo klausimais. Todėl švietimas plačiąja prasme tampa  svarbiausiu dalyku, mokantis ir suprantant, kaip priimti šiuos iššūkius.
Darau prielaidą, kad čia susirinkusiems yra aišku, kad jau esame įžengę į Žinių amžių, kad terminai „žinių visuomenė”, „žinių ekonomika” ir pan. reiškia visai kitą, naują kokybę, kad tai sietina su inovacijomis, konkurencingumo didinimu, pagaliau – su Lisabonos strategijos tikslais siekiant Europos Sąjungą paversti žymiai konkurencingesne ir dinamiškesne žinių ekonomika.
Deja, Lietuvoje dar labai stinga suvokimo, kas yra toji žinių ekonomika ar žinių visuomenė. Politinis elitas tai dažnai traktuoja kaip paprasčiausią kompiuterizaciją ir kompiuterinio neraštingumo likvidavimo kampaniją, kurios šūkis - nupirkime visiems kompiuterius, išmokykime jais naudotis, ir turėsime Lietuvoje žinių visuomenę.

ES apie mokymąsi visą gyvenimą
O juk dar 2000 m. Europos Taryboje Lisabonoje buvo suformuluota išvada, kad sėkmingą perėjimą prie žinių ekonomikos ir žinių visuomenės turi lydėti perėjimas prie mokymosi visą gyvenimą. Todėl Europos švietimo ir mokymo sistemos išgyvena permainų laikotarpį, nacionalinės sistemos turi prisitaikyti prie naujų iššūkių. Jau tada, 2000-aisiais, ES paskelbė kviečianti „šalis nares, Tarybą ir Komisiją imtis naujų strategijų ir praktinių priemonių savo kompetencijos srityse, kad būtų skatinamas mokymasis visą gyvenimą kiekvienam“. Jau 2000 m. buvo rašoma, kad „mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu, dalyvaujant pilname mokymosi kontekstų tęstinume. Per ateinantį dešimtmetį ši vizija privalo būti įgyvendinta. Visiems Europos gyventojams be išimties turi būti suteiktos lygios galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų ir aktyviai dalyvauti kuriant Europos ateitį. Šio esminio pasikeitimo reikšmė ateičiai ir praktikai turėtų būti plačiai diskutuojama. Jai vadovauti turėtų šalys narės, atsakingos už savo švietimo ir mokymo sistemas. Diskusija privalo vykti ne tik Europos lygiu, bet ir kiekvienoje šalyje narėje. Mokymasis visą gyvenimą liečia kiekvieno ateitį, tik kiekvienu individualiu atveju kitaip. Diskusija turėtų vykti kuo arčiau piliečių”.
Apie tai plačiai ir išsamiai kalbama 2001 m. Europos Komisijos parengtame „Mokymosi visą gyvenimą memorandume”, kituose dokumentuose.
Ar tai tapo kūnu Lietuvoje? Palieku į šį klausimą atsakyti Jums patiems. Ir sveikindama šią konferenciją, sakau, jog  šiandien Lietuva gali pasiguosti nebent tuo, kad ji ES nare tapo tik 2004 m. gegužės 1d., taigi, ne tiek daug laiko turėjome rimtiems darbams, diskusijoms, nacionalinei programai ir veiksmų planui parengti, bet tai nėra rimtas pasiteisinimas ar pateisinimas.

Ar mūsų visuomenė suvokia šiandienos iššūkius?
Į šį klausimą drįstu atsakyti neigiamai. Mano logika paprasta: jei politinis elitas to nesuvokia, tai piliečiai to nesuvokia taip pat. Jei jie suvoktų, tai nerinktų į valdžią tų, kurie formuluoja Lietuvos prioritetus iki 2013 m., apsiribodami Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, Kaliningrado srities plėtra, bendrąja žemės ūkio politika ir Lietuvos rytinės sienos apsauga.
Mūsų šalių visuomenės, piliečiai, politinis elitas turi suvokti, kad mąstymas, jog universiteto diplomas yra pakankamas visam gyvenimui, yra praėjusio amžiaus suvokimas. Mokymasis visą gyvenimą turi tapti svarbiausiu principu, ir šią viziją bendromis jėgomis turėsime įgyvendinti per nacionalines programas, kur reikia paremiant ir prisidedant bendruomenėms, visuomenei. Juk vienas mokymosi visą gyvenimą tikslų - didinti galimybę įsidarbinti, be to, jis sietinas su inovacijomis, ekonomikos modernizavimu ir konkurencingumo didinimu, o tai savo ruožtu didina darbo vietų skaičių, kokybiškai keičia darbo pobūdį. Šiam tikslui būtina keisti ir pritaikyti švietimo ir mokymo būdus, ir labai svarbu, kad mokymasis visą gyvenimą taptų visaapimančiu (lifewide), t.y. kad formalusis (formal), neformalusis (non-formal) ir informalusis (informal) mokymaisi[1] papildytų vienas kitą, būtų kokybiškai kooperuoti, kad kurtųsi geros ar geriausios praktikos bendruomenės.

Europos Parlamento pozicija
Prieš mėnesį Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją dėl Švietimo – Lisabonos proceso kertinio akmens.  Joje be kita ko sakoma, kad „išankstinė sąlyga Lisabonos tikslams pasiekti (pabrėžiu – išankstinė sąlyga Lisabonos tikslams pasiekti) yra nuoseklių ir išsamių ES valstybių narių mokymosi visą gyvenimą ir gebėjimų didinimo strategijų veiksmingas įgyvendinimas, valstybėse narėse vykstančias reformas įtraukiant į Europos kontekstą”. Taip pat pabrėžiama, kad būtina įgyvendinti programą „Švietimas ir mokymas 2010 m.” nacionaliniu ir Europos lygiu, valstybės narės raginamos „įgyvendinti visą gyvenimą trunkančio švietimo ir mokymo politiką, kuri būtų suderinta visuose mokymo lygmenyse, įskaitant aukštąjį mokslą, ir vestų į socialinę integraciją”.
Esu įsitikinusi, kad valstybės narės turi numatyti didesnes investicijas ir veiksmingiau panaudoti turimus išteklius švietimo ir mokymo sferoje, turi išmokti kurti partnerystes siekiant veiksmingai valdyti valstybės ir privačias investicijas.
Europos Parlamentas pasiekė, kad ES 2006 m. biudžete būtų skirta gerokai daugiau asignavimų taip vadinamoms Lisabonos eilutėms, programoms Socrates, Youth, Life, Research ir kitoms. Aktyviai dirbau, kad tokie sprendimai būtų padaryti, būdama šešėlinė biudžeto pranešėja, atstovaudama didžiausią EP frakciją galėjau tai padaryti, ir pasiekėme, kad šioms programoms asignavimai būtų padidinti.
Mano minėtoje EP rezoliucijoje sakoma, kad Europos Parlamentas ir kitoje finansinėje perspektyvoje, 2007-2013 metais, sieks skirti reikiamus asignavimus iš ES biudžeto „visoms su mokymusi visą gyvenimą susijusioms priemonėms, nuo kurių didžiąja dalimi priklausys, ar bus pasiekti Lisabonos strategijos tikslai”. Neabejotina, kad Lisabonos strategijos, mokymosi visą gyvenimą tikslų įgyvendinimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo pagrįsto ir nuoseklaus jų finansavimo, ir tai turėtų būti visos ES ir nacionalinių vyriausybių atsakomybė. Šiam tikslui turime teikti pirmenybę ir rasti pakankamai lėšų ir naujojoje finansinėje perspektyvoje, ir kiekvienos ES valstybės narės biudžete.
Pažymėsiu, kad Europos Parlamentas rezoliucijoje pabrėžė labai svarbų universitetų vaidmenį kuriant ir skleidžiant žinias ir ragina sustiprinti jų svarbą stiprinant sinergiją tarp aukštojo mokslo, Europos tyrimų erdvės, Europos mokymosi visą gyvenimą ir gamybos sektoriaus, tai yra, stiprinti universitetų, mokslo ir verslo sąveiką siekiant kad ES taptų dinamiška ir konkurencinga žinių ekonomika.
Dar paminėsiu keletą konkrečių pasiūlymų, kurie yra rezoliucijoje ir kurie atspindi EP poziciją: 1) ragina valstybes nares labai stengtis, kad būtų pasiektas itin svarbus Sąjungai tikslas išmokyti kiekvieną asmenį vidutiniškai bent dviejų užsienio kalbų, ypač kaimyninių šalių kalbų; 2) mano, kad itin svarbu sustiprinti atvirą koordinavimo metodą ir pažangios patirties pavyzdžių mainus švietimo ir mokymo sferoje ir visiškai palaiko 2005 m. Komisijos pasiūlytą grupinio mokymosi programą (“peer learning activities”); 3) skatina valstybes nares įgyvendinti sisteminio švietimo programas, naudoti naująsias technologijas visose švietimo ir mokymosi visą gyvenimą įstaigose.
Baigdama noriu pasakyti, kad kelias į sėkmę yra mūsų visų - nacionalinių vyriausybių, ES institucijų, tame tarpe ir Europos Parlamento, socialinių ir ekonominių partnerių, įmonių, pilietinės visuomenės grupių, bendruomenių, pagaliau – asmenybių, autoritetų, dirbančių švietimo ir mokymo įstaigose, tiesiog piliečių - bendra atsakomybė už šio tikslo įgyvendinimą. Juk mes visi siekiame bendro tikslo – sukurti tokią Europą, kurioje kiekvienas galėtų atskleisti, vystyti savo gebėjimus ir jausti, kad gali prisidėti prie savo bendruomenės, visos Europos plėtros ir pažangos.
Linkiu mums visiems sėkmės šiame dideliame ir prasmingame darbe, o konferencijai – gerų pranešimų, sėkmingo darbo.


 
[1]„Štai trys pagrindinės tikslingos mokymosi veiklos kategorijos:
- Formalusis mokymasis vyksta švietimo ir mokymo įstaigose. Moksleiviai gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas.
- Neformalus mokymasis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų. Moksleiviai paprastai negauna formalizuotų sertifikatų. Neformalusis mokymas gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali užsiimti pilietinės visuomenės organizacijos ir grupės (pvz., jaunimo organizacijos, profsąjungos, politinės partijos), taip pat organizacijos bei tarnybos, įkurtos formalioms sistemoms papildyti (meno, muzikos, sporto užsiėmimai ar privačios pamokos, ruošiantis egzaminams).
- Informalusis mokymasis – tai natūralus kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Skirtingai nuo formaliojo ir neformaliojo informalusis mokymasis nebūtinai tyčinis, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo žinias ir įgūdžius".
Šaltinis: Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. Europos Komisija, 2001.