Europos Parlamento narės
dr. Laimos Andrikienės biuras
Šv. Ignoto g. 1, 01120 Vilnius
Tel. (5) 212 23 60
El.paštas info@laimaandrikiene.lt

Naujienos

« Atgal

2005-06-14
ŽVILGSNIS IŠ VIRTUVĖS...

Vytautas Juozapaitis
Operos dainininkas,  Lietuvos nacionalinės premijos laureatas
2005 06 12

...Tęsiant Vilniaus miesto mero pasiūlytą temą apie moralę, (Omni laiko portalas, Politikų tribūna, Moralė ir praktinė išmintis) nejučiom prisiminiau Prancūzijos prezidento Lietuvai mestelėtą frazę neva ji „praleido puikią progą patylėti“. Žinoma, ta laki frazė, užgavusi visų mūsų tautiečių ir bendrapiliečių savigarbą, buvo pasakyta visiškai kitame kontekste. Ji nuskambėjo nelyginant nuosprendis mažytei tautelei, išdrįsusiai pareikšti savo nuomonę, kuri nesutapo su save „Europos šeimininku“  besitapatinančio politiko nuomone. Tačiau laimėjo mažutė Lietuvėlė, kuri, išskyrus savigarbą, neturi ko prarasti...

Tad ar ponas meras ir susispendavęs liberalcentristų lyderis nepraleido progos patylėti, postringaudamas apie moralę ir padorumą, kaip apie subjektyvias kategorijas, „kurias labai sunku padaryti griežtai įtvirtintomis normomis, kurios būtų visuotinai pripažintos“?

Tačiau čia pat šio „istorinio traktato“ autorius paaiškina šių sunkumų priežastis: pasirodo, kad mes negalime „būti vienodai vertinami iš moralės ir etikos pozicijų, jei kiekvieno moralės supratimas yra subjektyvus, suformuotas tėvų auklėjimo, mokyklos ar gyvenimo patirties“... Kita vertus, po tokios atviros išpažinties naivu būtų tikėtis išgirsti ką nors kita...

Taip, ko gero aš ir pats praleidau progą patylėti... Ko gero mums visiems, paklusniai nuolankiems piliečiams reikėtų tylėti... Ir dar užsikimšti ausis ir nieko negirdėti. O gal dar geriau būtų, jei užsimerktume ir nieko nematytume...? Vardan mūsų, „virtuvės politikų“ ir mūsų vaikų ramybės  ir ... tų, mus valdančiųjų gerovės. Nes tik jie dirba darbus, kurie keičia pasaulį... (?) Tik jie žino, kiek, kodėl ir kada reikia laikytis visuotinai priimtų moralės normų....(?)

Bet čia ir išryškėja mūsų moralės ir padorumo suvokimo skirtumai. Ko gero ir ačiū Dievui  mūsų tėvai mums skirtingai suformavo šiuos kriterijus. O ir mokyklas mes skirtingas baigėme. Ir gyvenimo patirtis mūsų nesieja... Tad galėtume prasilenkti, lyg skirtingais geležinkelio bėgiais į priešingas puses važiuojantys traukinai. Arba kaip plačiame vandenyne plaukiantys laivai, kurie net nenutuokia apie vienas kito egzistavimą.

Tačiau mes gyvename vienoje bendruomenėje, kalbame viena kalba, mus visus sieja viena, tiek LDK, tiek naujausių laikų istorija. Todėl mėginimas įteisinti šią  „dalinio moralumo filosofiją“ mane žeidžia kaip pilietį, kaip šeimos tėvą, kaip pedagogą, kaip žmogų, kuris kuria savo ir savo palikuonių gerovę, vadovaudamasis dešimčia Dievo įsakymų ir visuotinos moralės bei padorumo kodeksu, kurio prasmės ir esmės bent kiek išsilavinusiam žmogui aiškinti nereikia.

Nebent tas žmogus iš tiesų nesuvokia šių prasmių. Arba tas žmogus puikiai viską suvokia, bet pasitelkęs cinizmo kaukę, bando sukurti naujas bendros būties taisykles, kurias būtų galima prisitaikyti sau ir savo artimiesiems jiems patogiu metu... Tačiau abiem atvejais tokie piliečiai neturėtų sėsti į aukštesnę nei UAB direktoriaus kėdę.

Žinoma, teisus vienuolis dr. Samuelis Rouvillois, sakydamas, kad „XXI amžiaus naujiena - pripažįstamas žmogaus  pažeidžiamumas“. Betgi ne mūsų amžiaus naujiena yra posakis Erare humanum est (Klysti yra žmogiška – lot.). Pagaliau, kuris iš mūsų nėra nusidėjęs veiksmais ar mintimis...?

Bet ar turime teisę tėvų, mokyklos auklėjimo spragas bei savo  dvasinį silpnumą pateikti kaip didžiavyrišką pranašumą ir pasiteisinimą prieš tuos, kurie krauju ir ašaromis rašė Lietuvos, ne Irako istorijos puslapius... Ar mes turime teisę demoralizuoti, išmušant bet kokius vertybinius pagrindus iš po kojų mūsų vaikams?

Galiu  drąsiai atsakyti – ne. Absoliučiai visų lygių  rinkimų kampanijų  metu tokia, beatodairiškai amorali, destrukcija būtų palaidojusi bet kokias viltis patekti prie išsvajoto valdžios lovio, prie kurio buvimas ilgainiui patampa  natūralia būsena. Žmonės praranda bet kokį realybės jausmą ir, pakvipus pavojui nebetekti įtakos, leidžia sau pradėti tyčiotis iš juos rinkusios tautos, paminant bet kokias moralines bei dvasines vertybes.

Bet didžiausias pavojus slypi tame, kad moralinis nihilizmas it piktybinis navikas plačiai išsikerojęs aukščiausiuose valdžios sluoksniuose nestabdomai pradeda skverbtis ir į žemesnes  instancijas, apkrėsdamas netgi eilinius piliečius, net neįtariančius, kad jų išrinkti politikai, vos patekę į „neliečiamųjų ir nebaudžiamųjų rezervatą“, pamiršta savo prigimtinę pareigą dorai bei sąžiningai tarnauti ir dirbti savo tėvynės ir jos žmonių labui .

Ne, aš nesu visiškai „nukvakęs senis“, pagiežingai mėginantis moralizuoti jaunimą. Pakankamai  adekvačiai suvokiu aplinką. Ir šį kartą  viskas būtų ėję ir praėję, kaip visuomet, pro šalį... Puikiai suprantu, kad šiuo metu nėra vienareikšmės panacėjos nuo visa neigiančios valdančiosios  daugumos buldozerio. Nuo daugumiečių - bolševikų  (bolše - daugiau - rus.), kurių retas apskritai yra skaitęs ką nors, išskyrus savo veiklos buhalterinę apskaitą. Chamizmas ir valstybinės kalbos darkymas jau senokai nieko nebestebina. Jau nekalbu apie sistemingą lyderių cinišką „savo bandos“ paauklėjimą, neva tik jie žino kas, kur ir kaip. Nors tas žinojimas baigiasi nežabojama arogancija, išprovokuota savo nekompetencijos suvokimo. Na, o Seimo vicepirmininko šiurpą keliančios viešos pagyros “lietuviams - gudruoliams“,  gebantiems apgauti Europos biurokratus, apskritai yra nekomentuotinos. Nors, kita vertus, pasitelkus aukščiau minėtą „moralės traktatą“, viską galima pateisinti ir netgi pateikti tai kaip vieną aukščiausių visų laikų  lietuvio sąmonės pasiekimų...

Tačiau pats didžiausias paradoksas šioje istorijoje yra tai, kad straipsnio autorius pats metė pirštinę vienam nūdienos didžiavyriui, trumpai tariant, vien už tai, kad šis užsimanė savo dešras į Maskvą išvežti. Gerai tai ar blogai? Žinoma, kad gerai tiems, kurie dešras gamina. Ir tiems, kurie valgys tas dešras. Paklausite, kam gi nuo to blogai? Lyg ir niekam...Bet visi savyje jaučiame, kad kažkas čia ne taip. Netgi žinome, kad tai daryti nederėtų. Ne todėl, kad dešros gaila... Ogi todėl, kad ministras negali elgtis kaip UAB direktorius. Netgi kaip meras. Ir visi tai supranta. Netgi Vilniaus meras, atrodo, suprato. Ir juo visi patikėjo. Patikėjo, kad blogis ir nedorybė turi būti nubausti.

Tačiau kas nutiko? Kodėl, kai tik pakvipo panašiais kaltinimais pačiam, staiga suveikė savigynos refleksas? Ambicingam lyderiui nedera pripažinti savo, gal ir nedidelių klaidų?  Tačiau mūsų „didieji“ užmiršo, kad kuo didesnis žmogus, tuo didesnės ir jo klaidos.  Tad daug paprasčiau skubiai perrašyti žaidimo taisykles ir visiems pareikšti, kad tie, kas eina į bažnyčia, gerbia savo tėvus, mokytojus, myli savo šeimas ir, juokingiausia, savo Tėvynę – yra idealistai, kurių buvimas valstybei kelia pavojų, nes, kadangi moralė „ nėra praktiška“, tai reiškia, kad anot „naujo moralės kodekso“ autoriaus,  ji  „ nėra ir išmintinga“. Peršasi viena išvada: tie, kas išpažįsta moralę ir dorovę – yra bepročiai.

Kiek pamenu, vienintelis pažadas, kurį kandidatas į Prezidentus rinkimų metu dalino į kairę ir į dešinę buvo aukštų moralinių standartų taikymas visiems. Tad niekas negali apkaltinti Prezidento savo įsipareigojimų nevykdymu. Juolab,  prieš metus  nei vienas rėmėjas nedrįso prieštarauti šiai nuostatai... O Prezidentą su pergale rinkimų naktį sveikino ir dabartinis ūkio ministras, ir dabartinis Vilniaus meras, ir daug kitų garbingų ir eilinių Lietuvos piliečių, kuriems žodis Lietuva – neatsiejamas nuo tokių

sąvokų , kaip moralė, dorovė, pareiga, padorumas. Tie žmonės yra tik kuklūs ir tylūs, kantriai dirbantys kasdienius darbus, sąžiningai mokantys mokesčius, garbingai auklėjantys savo atžalas piliečiai. Jie tarsi žiūrovai stebi mėgėjų teatro nevykusių artistų vaidinamą pjesę, kurios prasmės  patys vaidintojai nebesuvokia.

Ir vėl nejučiom prisiminiau, šįkart vieno žymaus rusų režisieriaus kiek ironiškai pasakytą frazę: „publika dura, no vsio ponimajiet“ (žiūrovai bepročiai, bet viską puikiai supranta - rus.)...